Trasa Paryžius-Dakaras jau seniai išbandyta automobilių ir motociklų. Pasirodo, šiuos sunkius 7206 kilometrus galima įveikti ir dviračiu.
Dar didesnę nuostabą kelia tai, kad tokį kelią įveikti galima tuo pačiu dviračiu, suprantama, tik padangas pakeitus. Tuo įsitikino sostinės dviračių parduotuvės „Hawaii Express” mechanikas Saulius Ališauskas, neseniai grįžęs iš maratono.
Idėja surengti pirmąjį istorijoje dviračių maratoną Paryžius-Dakaras kilo olandų kompanijai „Bike Dreams”, organizuojančiai įvairius žygius dviračiais. Į šį nepaprastą maratoną dalyviai iš viso pasaulio buvo kviečiami visus metus. Į startą susirinko 36 (daugiausia – buvę profesionalūs dviratininkai). 13 iš jų įveikė visą kelią. Kai kas važiavo tik atskirus etapus, nesivaržydami dėl nugalėtojų laurų. Per 2,5 mėnesio dviratininkai pervažiavo šešias šalis: Prancūziją, Andorą, Ispaniją, Maroką, Mauritaniją ir Senegalą.
Maršrutą buvo galima įveikti ir komandai. Lietuvis Saulius Ališauskas 7206 kilometrus pasidalijo su komandos „Hawaii Express” nariu latviu Robertu Draugu. Latvis važiavo nuo Paryžiaus iki Malagos (Ispanija) apie 3000 kilometrų, o S.Ališauskas nuo Malagos iki Dakaro per 1,5 mėnesio įveikė apie 4500 kilometrų.
Žmogaus ir technikos išbandymas
33 metų lietuvis sakė šioje trasoje norėjęs išbandyti ir save, ir techniką. Vaikystėje mėgėjiškai sportavęs S.Ališauskas ir dabar dalyvauja įvairiuose dviračių krosuose. Prieš kelionę dar spėjo gerai pasitreniruoti – šiemet dalyvavo devyniuose maratonuose Lietuvoje ir Estijoje.
Jau pirmosiomis dienomis važiuodamas per Ispaniją S.Ališauskas savo dienoraštyje (internete) rašė: „Važiuodamas net pačiupinėjau kalnus, norėdamas įsitikinti, ar jie tikri. Visi juokėsi, o aš juk pirmą kartą kalnuose!”
Per Gibraltaro sąsiaurį persikėlę į Afriką dviratininkai mynė per Atlaso kalnus, virš jūros lygio iškilusius daugiau kaip 3 kilometrus. Vėliau S.Ališauskas dienoraštyje dalijosi įspūdžiais: „Kalnai tokie varginantys, taip pakerta, kad po vakarienės užmiegi kaip kūdikis”.
„Važiavau estų sukurtu kalnų dviračiu „Classic”. Jis maratoną atlaikė puikiai. Vežiausi tik keletą komplektų padangų, keičiau jas, kad būtų galima važiuot ir asfaltu, ir bekele, ir per smėlį. Po keleto tūkstančių kilometrų sudilo grandinė, teko pakeisti, tačiau dviratis po maratono dar puikios būklės. Važiuoja!” – džiūgavo žygio dalyvis.
Keliai ir bekelės
Europoje dviratininkai nakvodavo kempinguose, kur būdavo ir šiltas vanduo, ir skalbyklės. Afrikoje kempingai labai skirtingi: kai kur ir kambarį galėdavai gauti, o kai kur net elektros nebūdavo. Daug kur stovyklavietę žymėdavo tik lentelė ir tvorelė. Ten nebūdavo jokių paslaugų, tik budėtojas, kuris pinigus susirinkdavo.
Dažnai keliauninkai įsikurdavo tiesiog savo palapinėse prie Atlanto vandenyno. Taip tekdavo nakvoti ir Sacharoj. Kad dykumoje knibždėte knibžda visokių driežų, vorų, gyvačių, pasak S.Ališausko, jų nejaudino. „Būdavom tokie pavargę, kad nereaguodavom į juos. Užsitraukdavom palapinės užtrauktuką ir kietai įmigdavom”, – pasakojo jis.
Daug kur Afrikoje asfaltas toks duobėtas, kad, anot žygio dalyvio, mūsų žvyrkeliai kokybiškesni. Mauritanijoje ir Senegale dažniausiai teko važiuoti plūkto smėlio, akmenų, skaldos bekelėmis, kur kelią žymi tik baltai padažyti akmenys. Per smėliu užpustytus kelius kai kur dviračius apskritai teko neštis.
Vargino karštis
Važiuodamas per Mauritaniją dienoraštyje užrašė: „Vėjas Sacharoj karštas kaip plaukų džiovintuvas. Nakvojame vietos smėlynuose. Puola musės ir visokie moskitai, labai skaudžiai gelia. Gerai, kad geriam vaistus nuo maliarijos, kitaip mirtume”.
Kasryt dviratininkai išvažiuodavo labai anksti, kad nereikėtų minti per patį karštį. „Nors vis tiek karščio pakako – termometro stulpelis Sacharoj pakildavo beveik iki 50 laipsnių. Greitai minant vidutinis dviratininkų pulsas siekdavo iki 150 tvinksnių per minutę. Per dieną įveikdavom nuo 50 iki 185 kilometrų. Kai kam ir technika ne kartą gedo, kai kas ir pasiklysdavo, nes žemėlapiai buvo nelabai tikslūs, daug kur sunku buvo atpažinti, kur yra kelias, – pasakojo S.Ališauskas. – Afrikoje mums mojo, sveikino, švilpė ir pirštu aplink smilkinį baksnojo, sužinoję, kad dviračiais važiuojame iš Paryžiaus į Dakarą”.
Dviratininkus lydėjęs sunkvežimis gabeno maratono dalyvių daiktus, maistą, vandenį. „Per valandą dykumoj išgerdavom po du litrus vandens”, – pasakojo S.Ališauskas.
Vykdamas į maratoną S.Ališauskas tikėjosi pakeliauti, pasidairyti po Afriką. „Tačiau varžovai buvo stiprūs, kasdien teko sunkiai rungtyniauti, važiuoti sparčiu tempu. Nors aplink kartais regėdavai visą „Animal planet” gyvūniją, dairytis ar stabtelti nebuvo kada, – pasakojo dviratininkas. – Kartą prie Atlanto nuėję maudytis už 30 metrų nuo mūsų išvydom visą pulką rožinių flamingų. Pakelėse buvo matyti zebrų, kupranugarių, šernų, pelkynuose – vėžlių, pelikanų”.
Finišą dviratininkai pasiekė, galima sakyti, sėkmingai, be traumų ar lūžių, kelyje pasitaikė tik nubrozdinimų. Tačiau daug kam streikavo skrandžiai, nors ir maitinosi saugiu organizatorių maistu. „Ir rankas trijose vonelėse plovėm, bet, matyt, bacilos skraidė ore, o gal tai karščio įtaka”, – svarstė dviratininkas.
Finišas
S.Ališausko ir latvio komandos vidutinis greitis – 26 km/h, nugalėtojo – 27,8 km/h. „Mes nuo nugalėtojo per visus 7206 kilometrus atsilikom 11 valandų 12 minučių ir likom ketvirti”, – pasakojo dviratininkas.
Pirmąją vietą laimėjo parduotuvių tinklo „Hawaii Express” marketingo vadovas iš Estijos Priit Salumae. Antrasis trasą įveikė jo komandos draugas estas Margus Puvi, pralaimėjęs 33 minutes. Trečią vietą užėmė olandas Robas van den Heuvelas, atsilikęs jau 8 valandomis ir 48 minutėmis.