Gyvenimo pokštininkas

Labai retą kurį lietuvių menininką žino platusis pasaulis, o štai Jurgis Mačiūnas ir fluxus – žinomas labai gerai. Be fluxus jau neįsivaizduojamas modernusis menas ar, kaip rašė Jonas Mekas: „Fluxus jau visuose pasaulio muziejuose ir meno istorijoj“.

J. Mačiūnas gimė 1931 metais Kaune, karo pabaigoje su šeima pasitraukė į Vokietiją, trejus metus ten lankė lietuvių gimnaziją, vėliau emigravo į JAV. Čia 1949-1954 metais studijavo architektūrą, grafinį dizainą ir muzikologiją. Baigęs dirbo architektu braižytoju, vertėsi kitais laikinais darbais, penkerius metus gilino meno istorijos ir muzikologijos žinias. Priešingai daugumai išeivijos lietuvių menininkų, jis nesirėmė tautine tradicija, o pasuko savitu keliu, keliu, kuris dabar vadinamas fluxus.

Veik visi autoriai kalbėdami apie J. Mačiūną pabrėžia juoko, pokšto bei žaidimo reikšmę jo gyvenime, o ir jis pats niekada rimtai nežiūrėjo į tai, ką darė. „Fluxus – tai tokia pokštininkų grupė…“, – sakydavo jis. J. Mačiūnas fluxus niekada nelaikė menu, jam tai buvo gyvenimo būdas, paremtas pokštais.

Pirmą kartą fluxus buvo pavadintas žurnalas, kuris, tiesą pasakius, nė nepasirodė. 1960-aisiais su kitu lietuviu Almu Šalčiumi Jurgis Mačiūnas Niujorke įkūrė galeriją A/G, kurioje per nepilnus pusę metų (kol galerija bankrutavo) įvyko ne vienas labai smagus renginys bei koncertas.

Štai, pavyzdžiui, avangardo kompozitoriaus La Monte Youngo Kompozicija Nr. 3, kurios esmė ta, kad niekas nevyksta. „Tąkart, – kaip pasakoja J. Mačiūnas, – susirinko maždaug 40 žiūrovų. Visi jie taikiai sėdėjo ant kėdžių, mes surinkome iš jų pinigus, atrodo, po du dolerius, o paskui pabūgome ten pasilikti, todėl tiesiog išėjome iš galerijos ir laukėm, kas atsitiks. Praėjo penkiolika minučių, ir nieko. Paskui, po pusvalandžio, gatvėje išgirdome visokių garsų ir trenksmų. Mes vis dar bijojome įeiti į vidų, ir porą valandų ten nelindom, kol išsinešdino visi žiūrovai. Sugrįžę į galeriją, radome ten baisią netvarką. Sulaužytos kėdės, ant sienų prirašinėta. Šiaip ar taip, tai buvo Le Mont e Youngo kompozicija Nr. 3“.

1963 m. Niujorke fluxus kaip reikiant įsismagino. J. Mačiūnas parašė ir išleido Fluxus naujienų biuletenį Nr. 6, kuriame kvietė prisidėti prie įvairiausių galimų akcijų – padaryti taip, kad fluxus mašinos ir sunkvežimiai su plakatais, eksponatais ir kt. „sulūžtų“ intensyviausiose judėjimo sankryžose, užtverti metro linijas piko valandomis gremėzdiškais objektais, parengti ir išsiųsti skelbimus (bibliotekoms, laikraščiams ir t.t.) su pakeistomis įvairių koncertų, pjesių, filmų, parodų ir kt. datomis. Šitokie žaidimai ir šėlimas krečiant juokus bei užsiiminėjant grynais niekais buvo maištas prieš šiuolaikinę civilizaciją ir pasaulį, kuriame, pasak J. Meko, „žmonės žudosi dėl idėjų, nes jos pasidarė per rimtos“.

J. Mačiūnas kovojo su sistema, Soho rajone steigdavo fiktyvius kooperatyvus ir nepateikdavo jokių projektų – dėl to vyriausiasis teisėjas išdavė orderį jį suimti.

Pasigaminęs gorilos kaukę, Jurgis bėgiojo nuo policijos, kūrė kliūtis, kad jo lengvai nesuimtų, siuntinėjo atvirlaiškius su įvairių Europos miestų vaizdais. Jis taip pat norėjo surengti fluxsistų turą po pasaulį, neaplenkiant ir SSSR.

Almus Šalčius pasakojo tokią šiurpiai būdingą istoriją. Kažkoks rangovas blogai atliko darbus Jurgio gelbėjamuose Greenwich Village sandėliuose (kuriuos jis paskui perleisdavo menininkams), ir Jurgis nemokėjo pinigų, kol tas nepataisys. Rangovas grasino, reketavo, galų gale patykojęs užpuolė Jurgį ir baisiai sumušė. Metaliniu strypu pradūrė plautį, išmušė akį.

Šalčiui kažkas paskambinęs telefonu: Jurgį užmušė! Nuvažiavęs į ligoninę, rado Jurgį ne lavoninėje, o išrengtą ant operacinio stalo, visą paplūdusį kraujuose, kaip ir be sąmonės. Vis dėlto suvokęs, kad atėjo Almus, paklausė: „ar turi kamerą?“ Tai yra, fotografuok, filmuok, nepraleisk vaizdo!

Visa J. Mačiūno veikla, o ir visas gyvenimas buvo fluxus – ar jis užsiimtų konservų verslu, ar salų-komunų kūrimu, ar idėja – aštuonerius metus su bičiuliais laivu keliauti aplink pasaulį, ar fliuxnamių kooperatyvų steigimu apleistame Niujorko rajone. Viskas – tik žaidimas. Net ir mirtį, rodos, jis laikė vienu savo fluxus žaismų elementu. (Beje, prieš pat mirtį jis vedė ir kartu nepraleido progos suorganizuoti fluxus vestuves.)

Jau nuo 1976 m. Jurgio sveikata pradėjo smarkiai blogėti. Bet jis neturėjo laiko ja rūpintis ir tik dar labiau pasinėrė į meninę veiklą, skubėjo gyventi.

Jonas Mekas pasakojo, kad paskutiniosiomis gyvenimo dienomis Jurgis negalėjo valgyti, atsisakė lietuviškos duonos ir sūrio, kuriuos labai mėgo. J. Mekas prisimena, kaip Jurgis su juo atsisveikino – lietuviškai ištarė „viso gero“. 1978 m. gegužės 9 d. jis mirė. Buvo kremuotas, o pelenai išbarstyti į vandenyną. Nors mirdamas J. Mačiūnas žadėjo savo testamente parašyti, kad po mirties jo pelenai būtų supilti į miniatiūrinę skulptūrėlę, kuri atrodys kaip jis pats, Jurgis. Sakė, bus labai juokinga, kai jo visi draugai sėdės aplinkui jo stabelį.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.