Klaipėdos dailės parodų rūmuose, Fotografijos galerijoje ir Kultūros komunikacijų centre atidaryta finalinė projekto „Erozija” ekspozicija atspindi naują požiūrį į fotografiją bei totalius šio žanro pokyčius, kanonų ir ribų išnykimą.
Jaunoji fotografų karta, regis, atsiriboja nuo tradicijos, neigia šio žanro požymius bei senąsias vertybes, integruodama naująsias technologijas, pristatydama dar tik besiformuojančias postmoderniosios kūrybos strategijas bei vertes.
Laikmečio diagnozė
Parodos „Erozija 2006” kuratorius Gytis Skudžinskas pastebėjo, jog „erozijos” metafora nereiškia fotografijos naikinimo – tai tik paties grynosios forografijos žanro ribų ištrynimas.
„Fotografija gali susilieti su kitais menais, tapti bet kuo – objektu, video, su realybės reprodukavimu ir jos vaizdų fiksavimu. O ši paroda – tai tarsi laikmečio diagnozė, bandymas nusakyti šiandienos visuomenės situaciją, tad nieko keista, kad dauguma autorių objektu renkasi žmogų arba jam labai artimą aplinką”, – sakė Gytis.
Su teze, jog paroda kaip reiškinys – „geroji erozija”, sutiko ir Dailės akademijos Fotografijos katedros vedėjas Alvydas Lukys. „Jaunieji Lietuvos menininkai keičia vieną kokybę į kitą, savo mąstymo būdu bei vizijų raiška liudydami esą dalimi to, kas šiandien vyksta pasaulyje”, – sakė profesorius.
Daug buities akimirkų
Menotyrininkui Ignui Kazakevičiui patiko, jog paroda „prašienavo” visą Europą – pradedant Lietuva, baigiant Turkija ir pateikia fotopanoramą – nuo įprastos, klasikinės, ir socialinės fotografijos iki kompiuterinės grafikos, videomenų.
Jo galva, fotografija tapo ne tik kasdienybės dokumentu, bet ir socialinės problematikos dokumentacija, fiksuojančią ne nuotaikas, o elementarias buities būsenas.
„Tai lanksti, subtili paroda, tačiau postfotografijoje yra ir kosmopolitizmo dvasinės erozijos”, – nusijuokė menotyrininkas.
Uostamiesčio fotografijos „klasikai” Vytautas Karaciejus ir Arvydas Stubra, pastebėjo, jog „viskas kartojasi – temos, archetipai, ženklai, ir gal pernelyg intensyviai peršama buitis. Todėl autorių darbai per mažai išsiskiria – batai, pirštai, rankos, kojos”.
Kaip ir daugelis šnekintų fotogtrafijos gurmanų, pašnekovai išskyrė suomio Samio Pertilos (Sami Perttila) bei kanadiečio Tedo Hieberto kūrybą – kaip ryškią, efektingą bei turinčią mentalinio emocinio „cinkiuko”.
Vienas iš „Erozijos” projekto organizatorių, fotomenininkas Remigijus Treigys įsitikinęs, jog šiuolaikinis menas reikalauja paaiškinimo. Tačiau nepasakytų, jog prarado „gelmes”: „Tai mąstantys autoriai, savaip organizuojantys emociją, judesį ir asmeninę istoriją fotografijoje.
Emigrantų vidinio pasaulio žemėlapiai
Fotografijos galerijoje pristatytas žymaus viduriniosios kartos menininko Arturo Valiaugos ciklas „Tylusis identitetas” – tai svetimoje šalyje dirbančių tautiečių būtis, kur nyksta jų tautinės tapatybės ženklai. Tuo tarpu Lietuvoje apsigyvenę olandai aiškiai apibrėžia savo kultūrinę ir socialinę poziciją.
„Pasirinkau kiek erzinančią reklaminės medijos formą – su angliškais subtitrais ir aliuzija į tuos stereotipinius dalykus, kuriuos vis dažniau matysime savo namuose. Man įdomus žmogus tarp daiktų, kuriuos vežiojasi su savimi, kraustydamasis iš valstybės į kitą. Mano tikslas buvo pateikti žmogaus tapatybės dokumentą – to paprastuolio, į kurį mažiausiai kreipiama dėmesio, bet tokių dauguma ir jie Europoje nudirba juodžiausius ir sunkiausius darbus. Jie susilieja tame globalizacijos rate: maišosi tautos, šeimos, kalba, gimsta „mišrūs” vaikai. O kokios ateityje išryškės jų vertybės, bus matyti”, – sakė autorius.
„Tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje”
Tokiu pavadinimu Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre pristatyta trijų autorių – Jurgitos Remeikytės, Gintaro Didžiapetrio ir Agnės Kasilovskos fotografijų paroda. Autoriai, braidydami po išdegusią Kuršių neriją, tuo pačiu metu, toj pačioj erdvėj matė, jautė ir mąstė skirtingai.
Štai Jurgitos Remeikytės darbuose – saulės blyksniai bei atsitiktiniui tikrovės atspaudai, kuriuos fotoaparatas užfiksavo pats. Autorė jį mėtė. Lietuvos fotomenininkų draugijos vadovas Žvirgždas tokį fotografavimo būdą pavadino „autoriaus nebuvimu” ir prisipažino, jog jam tai įdomu.