Žemaitijos dailininkų sąjungos galerijoje (Žvejų g.1) atidaryta šiauliečių Voldemaro Barakausko akvarelių ir Martyno Gaubo mažosios plastikos darbų paroda sužavėjo žiūrovus kritišku bei ironišku požiūriu į mus supančią aplinką.
„Karti piliulė gražiame popierėlyje”, – taip menotyrininkai įvertino individualios technikos, egzistencinės ironijos persmelktą Voldemaro įvairių kūrybos laikotarpių akvarelių ciklą.
Autoriaus kūrybos erdvės – tai ir aliejinė tapyba, ir dūmais modeliuojami piešiniai, ir skulptūriniai objektai. Jis ir akvarelę lieja, pasitelkdamas popieriaus trynimą, skutimą ir deginimą, o tai leidžia kurti skirtingas faktūras, jas įvairiai derinti ir kombinuoti.
Savo paveiksluose plėtodamas gamtos ir civilizacijos nykimo temas nevengia provokacijų, asociacijų, vieną mintį slėpdamas kitoje. Autorius tarsi kuria savotiškus testus žiūrovams, nebijodamas pasijuokti iš savęs bei absurdiškų gyvenimo situacijų.
Akvarelėse vyraujančios spalvos – tartum pasiskolintos iš žemės ar vandens paviršių, ir dar jis, kurdamas miesčioniško gyvenimo fikcijas ir vaizdinius, žaismingai pasitelkia paukščių pieno ar briliantinės žalumos, uogienės spalvas.
Įdomu tai, jog ir natiurmortus menininkas kuria su šypsenėle, tarsi šachmatų partijas, kuriose laimi dėl to, jog pats autorius lieka „neapčiuoptas”, neįspėtas, sklidinas autoironijos, kaip jo tas paveikslas „Katinas senyn, uodega – strainyn”…
Klaipėdiečiams jau gerai pažįstamas jaunas, veržlus ir pasiutusiai produktyvus (sukurta per 500 skulptūrų) Martynas Gaubas šiai parodai atrinko itin vizualiai iškalbingus mažosios plastikos darbelius. Tokius kaip „Žebenkštis” (taip Šiauliuose vadinamos aršios gatvinės panelės), „Dėdė ir jo mažas paukštelis”, šunelis – hibridas.
„Man svarbu tai, kas labiausiai traukia žmones – nuoširdumas, erotika ir humoras”, – sakė Martynas, prisipažinęs, jog žavisi „nepasikėlusiais” kaimo naivuoliais ir primityviaja liaudies skulptūra. Ir kad jam baisiausia – parsiduoti, „nueit į komerciją”. – Man patinka sarkastiškas, groteskiškas darbų stilius, nes jei daryčiau skulptūras tobulas, jos virstų akademine klasika, ir tiek. O tos ištemptos, įvairių medžiagų plastika praturtintos, anatomiškai „neteisingos” figūrėlės suteikia autentiškumo ir gaivalo.
Naudodamas įvairias medžiagas – gintarą, liną, odą, medį, metalą ir akmenį, gali išgauti netikėtą efektą, neriboji vaizduotės. Esu keletą skulptūrų padaręs ir iš mėsos, ir iš silikono. Todėl man ir patinka liaudies menas, kad ten kažkas nepavyko, nuskilo, surūdijo, įtrūko, suskeldėjo – ir tas natūralus medžiagos procesas veikia, ne vien darbo išorė. Nemėgstu, kai medis nušveičiamas taip, kad atrodo it plastmasė.
Kodėl žinovai ginčijasi dėl to, kokiai mokyklai priklauso mano skulptūros? Nes jos nei monumentalios, nei konceptualios, lyg ir paneigia tai, ko mokė viena ar kita srovė, mokykla, nors šiaip aš nieko nenoriu paneigti – tik į viską žiūriu su ironija, ir stengiuosi, jog tai turėtų poveikį, išmuštų iš vėžių perdėm rimtus profesionalus”, – sakė Martynas Gaubas.