„Kiekviename vyre slypi Don Žuanas. Vieni vyrai leidžia jam labiau pasireikšti, kiti – mažiau, tačiau nė vienas jų nėra abejingas grožiui, moterims…”, – įsitikinęs solistas Laimonas Pautienius, kurį klaipėdiečiai jau šį savaitgalį išvys Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro premjeroje – V. A. Mocarto operoje „Don Žuanas”.
Teatre dirbate septynerius metus. Sakoma, po tiek laiko reikia keisti darbą. Ar pats per tuo metus nesuabejojote savo pašaukimu? Juk anksčiau svajojote apie mediko karjerą?
Taip, svajojau tapti gydytoju, tačiau į mediciną neįstojau. Į dainavimo specialybę Muzikos akademijoje stojau tik todėl, kad nepaimtų į armiją, tačiau dėl šio likimo posūkio nė sykio nesigailėjau. Jei dirbčiau viename darbe, gal ir būtų laikas jį keisti, tačiau man tenka nuolat keisti darbus, nes šiuo metu dainuoju penkiuose teatruose. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Rygoje ir Taline.
Šiam gyvenimo etapui man to – per akis. Be to, darbas teatre įdomus, verčiantis nuolat mokytis. Jame nėra rutinos. Kiekvienas naujas vaidmuo – lyg naujas darbas. Be to, aš rengiu koncertus, dainuoju kamerinę muziką.
Esate priklausomas nuo savo balso, kaip jį saugote?
Mano balsas yra lyrinis baritonas, jam parašytą repertuarą ir turiu dainuoti. Jei pradėsiu daug dainuoti dramatiškesnių tenorui parašytų vaidmenų, kas yra virš mano jėgų, galiu greitai nualinti balsą.
Balsą prarasti galima labai greitai. Geriausia jo apsauga – nedainuoti ir patylėti. O kaip nors ypatingai jį saugoti – ne mano charakteriui. Galiu šlapia galva išeiti į lauką, kas labai šiurpina mano kolegas. Iš tiesų man yra svarbi tik viena taisyklė – negalima po dainavimo gerti nieko šalto.
Kuriame teatre jaučiatės ar norėtumėte jaustis kaip namuose?
Lietuvoje daugiausiai dainuoju Kauno muzikiniame teatre, tai jis man beveik kaip namai. Labai gerai jaučiuosi ir labai šaunus kolektyvas yra Latvijos nacionalinėje operoje Rygoje. Vilniuje šiuo metu dainuoju nedaug, nes repertuaras – ne mano balsui, bet pavasarį turiu kvietimą kurti vieną iš pagrindinių vaidmenų naujoje vaikiškoje operoje „Mažasis princas”. Rygoje kitais metais dainuosiu „Karmen”.
Apie kokią sceną svajojate?
Manau, kiekvienas daininkas svajoja apie didžiąsias Vakarų Europos scenas. Aš – taip pat. Pernai buvau Vienos operos perklausoje. Kol kas kvietimo negavau, bet mūsų tokia profesija, kad negali žinoti kam kada ko prireiks.
Jūsų sukurtų vaidmenų sąrašas įspūdingas. Ar yra kurie mieliausi?
Iš paskutiniųjų vaidmenų labai artimas grafas Almaviva „Figaro vedybose” Rygos operoje, pastatytas šių metų birželio mėnesį, Don Žuanas, Jeleckis operoje „Pikų dama”, labai mėgstu dainuoti Žermoną Dž. Verdžio „Traviatoje”. Operetės žanre įdomus grafo Liuksemburgo vaidmuo.
Tai daugiausia pagrindiniai vaidmenys. Kaip jačiatės kurdamas ne pagrindinį herojų?
Antraplanį, trečiaplanį vaidmenį kurti man – daug sunkiau. Turi įdėti kur kas daugiau pastangų, kad pasiektum rezultato ir būtum pastebėtas, nebūdamas dėmesio centre, turėdamas mažai muzikinės medžiagos. Vienas paskutinių nepagrindinių mano vaidmenų buvo Šanaras „Bohemoje”. Buvo išties nelengva, todėl malonu, kad kritika pastebėjo ir įvertino mano herojų trimis, keturiais sakiniais. (juokiasi).
Skaitote kritinius straipsnius. Kreipiate dėmesį į recenzentų pastabas?
Žinoma, skaitau. Įdomu, kaip atrodo pastatymas iš šalies, nes būdamas jame negali objektyviai vertinti. Jei kritika logiškai argumentuota – reaguoju. Bet labiau dėmesį kreipiu į kolegų, draugų pastabas.
Koks jūsų svajonių vaidmuo?
Don Karlas, Eugenijus Oneginas. Kiekvienam vaidmeniui yra savo laikas, branda. Don Žuaną pradėjau dainuoti, kai man buvo 29-eri. Manau, kad tada buvau dar per jaunas savo herojui, tačiau tas vaidmuo man suteikė galimybę keletą mėnesių repetuoti su puikiu dainininku Jonu Aleksa. Tai buvo labai įsimintinas darbas. Partneris scenoje – labai svarbus dalykas. Be partnerio spektaklyje labai sunku vaidinti, dainininkas be partnerio – tik gyva dekoracija.
Skirtinguose teatruose jau esate kūręs Don Žuanus. Gal galėtumėte juos palyginti?
Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre mano jau trečias Don Žuanas. Šią operą vaidinau Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre ir Estijos operoje Taline. Visi jie skirtingi, tačiau nenutolę per daug nuo etaloninio. Klaipėdoje Don Žuanas – galantiškas, iš tikrųjų mylintis moteris. Vilniuje – jis šiurkštokas, Taline – chrestomatinis, labiau tikintis.
Ar pačiam nekyla sunkumų išsivaduoti nuo jau sukurto personažo, atrasti naujas jo charakterio spalvas?
Klaipėdoje kurti Don Žuaną buvo lengviausia. Pirmiausia, todėl, kad opera atliekama lietuvių kalba. Beje, čia ir pati opera šiek tiek patrumpinta, kiti spektakliai, kuruose man teko dainuoti buvo be kupiūrų. Šiek tiek kitokia herojaus traktuotė čia padėjo surasti nemažai naujų Don Žuano spalvų.
Spaudos konferencijoje paminėjote, jog Don Žuano charakteris jums labai artimas. Pats jausmams atsiduodate taip pat aistringai kaip jūsų kuriamas herojus?
Ne, esu atsargus, aklai į ugnį nepuolu. Tačiau taip pat esu žmogus…
Lietuvoje ir Estijoje esate pelnęs aukščiausius teatro apdovanojimus, tiek už vaidmenis operose, tiek operetėse. Sakykite nuo ko priklauso operos solisto sėkmė?
Labai nuo daugelio dalykų. Nepasakyčiau, kad pagrindinis kriterijus – talentas. Darbas labai svarbu. Apskritai teatre vienas solistas yra niekas. Labai svarbu, koks bus režisūrinis sprendimas, kokie partneriai scenoje ir daugelis kitų komponentų lemia gerą rezultatą. Labai svarbu, kad būtų kuo mažiau pašalinių trukdžių jo siekti. Juk jei namuose bus įtampa – scenoje tai trukdys. Nors aš įtampą jaučiu tik iki tol, kol išeinu į sceną.
Manau, kad man tiesiog pasisekė, kad pelniau tuos apdovanojimus. Žinoma, jie man labai malonūs, tačiau per daug nesureikšminu. Apdovanojimų yra daug ir įvairių, vienais metais juos gauna vieni, kitais – kiti…
Kas labiausiai jus neramina likus kelioms dienoms iki „Don Žuano” premjeros Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre (su L. Pautieniumi kalbėjomės trečiadienį. – Aut. past.)?
Balsas. Nors nesu lepus, tačiau Klaipėdoje oras pavojingas. Be to, kol kas spektaklį repetuoja tik viena aktorių sudėtis, taigi krūvis – labai didelis. Tikiuosi, kad jį atlaikysiu.