Ir tabletės gydo vėžį

Rimta liga ir turi būti gydoma rimtai. Daugeliui įprasta, kad vėžio gydymui skirta chemoterapija – tai ilgalaikės žmogų varginančios procedūros, po kurių ligoniui nuslenka plaukai, vemiama, viduriuojama. Ir neretai tenka pastebėti, kad, paskyrus geriamus priešvėžinius vaistus, ligonis suabejoja šio gydymo efektyvumu ar palaiko tai nepakankamai rimtu savo ligos gydymu. Laikas pakalbėti apie naujus pažangius gydymo būdus onkologijoje.

Yra trys pagrindiniai vėžio gydymo būdai – piktybinio naviko pašalinimas operuojant, jo sunaikinimas švitinant ir sisteminis gydymo būdas, kada suleisti ar išgerti vaistai pasklinda visame organizme ir sunaikina po įvairius organus jau pasklidusias vėžines ląsteles. Sisteminio gydymo būdai – tai priešvėžinė chemoterapija, hormonoterapija, imunoterapija, kiti nauji biologiniai gydymo būdai. Chemoterapijos metodai pasirenkami priklausomai nuo vėžio tipo ir išplitimo. Pradinių stadijų vėžys bus gydomas kitaip nei išplitęs įvairiuose organuose. Kartais derinami keli chemoterapijos metodai. Vaistai į organizmą patenka įvairiais keliais – leidžiama į audinius ar pasisavinama per virškinamąjį traktą. Įvairūs chemoterapijos režimai pasirenkami priklausomai nuo to, kuo ligonis anksčiau jau buvo gydytas.

Šiandieniniai gydymo metodai remiasi pagrindiniais principais – toks gydymas turi būti efektyvus, t.y siekiama prailginti laiką iki ligos progresijos, ligonio gyvenimo trukmę ar bent sustabdyti piktybinio naviko augimą. Vaistas turi būti saugus vartoti: turėti kuo mažesnį pašalinį poveikį arba tas poveikis turi būti nesunkiai gydomas. Nepamirškime, kad pašalinis poveikis būdingas visiems vaistams, net vitaminams. Ne mažiau svarbi ir ligonio gyvenimo kokybė – gydymo metu jis turi gerai jaustis, pajėgti aptarnauti save, atlikti savo kasdieninius darbus.

Pastebėta, kad daugeliu atvejų gyvenimo kokybė priklauso ir nuo medikų skirtų gydymo metodų. Stacionarinis gydymas atitraukia ligonį nuo jo įprastos aplinkos, daugelį gąsdina dažnos injekcijos į raumenis ar venas. Jei ligonis galėtų gydymą gauti geriamaisiais vaistais, sumažėtų vizitų pas gydytojus, jis neatitrūktų nuo savo šeimos, įprastų pomėgių ir darbų, be to, pačiam išgerti tabletę ar kapsulę maloniau nei matyti su švirkštu ateinančią slaugytoją. Dar vienas pranašumas prieš standartinę chemoterapiją – ligoniui nenuslenka plaukai, mažesnė kraujo užkrėtimo rizika.

Vienos apklausos duomenimis, net aštuoni iš 10 onkologinių ligonių rinktųsi gydymą geriamaisiais vaistais. Kitoje studijoje ligoniai, kurie buvo gavę chemoterapiją į veną ir išgeriant, 84 proc. pasisakė už tolesnį gydymą geriamaisiais vaistais.

Kaip minėjau, kai kurie pacientai nepasitiki tokiu metodu. Ne kartą teko girdėti savo pacientus klausiant, ar tos tabletės jam tikrai padės.

Nepamirškime, kad chemoterapija veikia tik greitai besi-dalijančias ląsteles. Vadinasi, kuo ilgiau aktyvi vaisto forma būna organizme, tuo ilgesnis vaisto poveikis, tuo daugiau vėžio ląstelių bus paveikta. Pašaliniai reiškiniai tikrai bus mažesni nei gavus didelę vienkartinę citostatiko dozę.

Kaip ir kiti priešvėžiniai preparatai, geriamieji vaistai turi reikiamą kiekį veikliosios medžiagos, kuri stabdo vėžinių ląstelių augimą. Geriamoji chemoterapija paremta keliais moksliniais principais: ligonis vaistus gauna ne vienkartinai didelėmis dozėmis, bet vaistas patenka į organizmą mažesnėmis, kasdieninėmis porcijomis, kurios pasisavinamos lėčiau, kartu sukeldamos žymiai mažiau pašalinių reiškinių. Toks dozės titravimas leidžia greičiau pastebėti pašalinius reiškinius, koreguoti vaisto dozę, gydymą.

Peroralinis gydymas onkologijoje yra gana senas metodas. Ne vieną dešimtmetį vėžio gydymui vartojami įvairūs hormoniniai preparatai. Šiandien turime geriamų citostatikų, skirtų gydyti krūties, gaubtinės žarnos, kiaušidžių, plaučių vėžį, smegenų piktybinius navikus, mieliominę ir kitas onkohematologines ligas.

Daugiausia darbų atlikta ieškant naujų efektyvių metodų gydant visame pasaulyje ypač dažnus susirgimus – krūties, gaubtinės žarnos vėžį. Tai lėtinės ligos. Efektyviai gydant šie ligoniai net pažengusiose stadijose, gyvena nemažai metų, todėl svarbu visi aukščiau minėti efektyvumo ir vaisto saugumo, patogumo vartoti klausimai. Geriamieji vaistai skiriami kaip atskiras chemoterapijos metodas ar derinami su kitais efektyviais intraveniniais vaistais. Atlikti farmakoekonominiai skaičiavimai parodė, kad neturint stacionarinio ar komplikacijų gydymo išlaidų, gydymas tabletėmis yra netgi pigesnis.

Šiandien tai įprastas pažengusio krūties, gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžio gydymas. Ne vienų metų patirtis parodė, kad tai tikrai saugus ligoniui ir efektyvus gydymo metodas: net kitus chemoterapijos būdus jau gavusiems pacientams mažėjant navikams efektyviai sumažėja piktybinių darinių sukelti skausmai, tik pavieniams ligoniams būdingi buvusieji pašaliniai reiškiniai.

Dėl didelio vaisto aktyvumo ir saugumo geriamieji vaistai idealiai tinka palaikomajai chemoterapijai. Tai ypač svarbu, jei ligonio liga pažengusi ar jis yra vyresnio amžiaus. Vėžys – daugiausia vyresnių žmonių liga, todėl tokie gydymo metodai labai perspektyvūs daug gretutinių ligų turintiems pacientams.

Chemoterapija gali būti skiriama ir po radikalios operacijos profilaktiniu (adjuvantiniu) tikslu, siekant užkirsti kelią jau galėjusioms pasklisti vėžio ląstelėms. Adjuvantinės chemoterapijos tikslas – apsaugoti ligonį nuo tolesnio ligos atsinaujinimo. Kas pusę metų trunkantis gydymas vargina pacientus, neretai nutraukia paciento darbinę veiklą. Jau atliekami darbai, kurie parodė, kad chemoterapija tabletėmis gali būti tokia pat efektyvi kaip ir įprastinės, dienas ar savaites trunkančios intraveninės infuzijos.

Edita Juodžbalienė