Įspūdingai šį krepšinio sezoną pradėjo Klaipėdos „Neptūno” vidurio puolėjas Michailas Anisimovas.
Šis 214 cm ūgio ir 112 kg svorio krepšininkas tapo vienu iš pagrindinių „Neptūno” ramsčių.
Dvidešimt dvejų metų neptūnietis buvo pripažintas vienos lapkričio savaitės ir viso praėjusio mėnesio naudingiausiu SEB Baltijos krepšinio lygos (BBL) žaidėju.
Jauno krepšininko skrydis į geriausių žaidėjų gretas nėra atsitiktinis. M. Anisimovas per palyginus trumpą savo sportinę karjerą jau spėjo iškovoti nemažai titulų. Jis su „Šiaulių” klubu du kartus (2004 ir 2005 m.) iškovojo LKL bronzos medalius, su Rygos „Barons” ekipa šiemet tapo Latvijos vicečempionu. Be to, M. Anisimovas su Lietuvos jaunimo rinktine pelnė 2004 m. Europos čempionato bronzą bei tapo 2005 m. pasaulio čempionu.
Šį šeštadienį „Neptūno” krepšininkai Taline žais svarbias BBL čempionato rungtynes su Estijos sostinės „Kalev/Cramo” ekipa. Šio susitikimo išvakarėse pakalbinome M. Anisimovą ir paprašėme plačiau papasakoti apie save.
Gimei Kijeve. Kokie keliai tave atvedė į Lietuvą?
Mano motina buvo Kijevo „Dinamo” moterų krepšinio komandos žaidėja. Jos ūgis buvo 197 cm. Tėvas buvo per du metrus. Jis mirė, kai man buvo vienuolika metų. Anksti išstypau ir aš: keturiolikos metų jau buvau dvimetrinis. Mama labai norėjo, kad tapčiau krepšininku. Tačiau Kijeve gerų vaikų krepšinio mokyklų nebuvo. Ji Lietuvoje turėjo gerą draugę krepšininkę, kuri sutiko mane „įtaisyti” į kokią nors krepšinio mokyklą. Taip aš atsidūriau Lietuvoje. Iš pradžių galvojome apie „marčiulionkę”, bet tapau Kauno krepšinio mokyklos moksleiviu. Mane globoti ėmė šios mokyklos direktorius A. Pušinaitis, o tarsi antruoju tėvu buvo jo brolis, pas kurį apsigyvenau. Vėliau surado man rėmėjus, su kurių pagalba galėjau gyventi visavertį gyvenimą ir lankyti krepšinio treniruotes.
Ar sunku buvo priprasti Lietuvoje?
Būčiau neatviras, jei pasakyčiau, jog buvo lengva. Visų pirma nemokėjau lietuvių kalbos. Pamenu, einu Kaune ir kažko rusiškai paklausiau. Man atsakė, kad pirmiausia išmokčiau lietuviškai, o po to klausčiau. Per porą metų išmokau kalbėti ir esu Lietuvos pilietis. Dabar turiu daug draugų, todėl jokių nepatogumų nejaučiu.
Ar dažnai mataisi su motina?
Įtemptas varžybų tvarkaraštis ir dideli atstumai neleidžia dažnai susitikti. Telefonu pasikalbame daug kartų. Prieš Naujuosius metus per atostogas žadu aplankyti savo gimtinę.
Kada pradėjai žaisti vyrų komandose?
Debiutavau LKL pirmenybėse 2002 metais Kauno „Topo centro-Atleto” komandoje, kurią tada treniravo R. Cvirka. Kaune ilgai neužsibuvau – pakvietė „Šiauliai”, kuriuos tuo metu treniravo R. Butautas. Šiauliuose nebuvo blogai, tačiau nedaug gaudavau žaisti. Tarsi buvau kito vidurio puolėjo A. Danusevičiaus, kuris gerai žaidė, šešėlyje.
Po dviejų sezonų Šiauliuose tu išvykai į Rygos „Barons” klubą. Kas lėmė tokį tavo apsisprendimą?
Noras daugiau laiko praleisti aikštelėje. Tuo metu „Barons” treniravęs A. Bagatskis man tokią galimybę suteikė. Be to, šioje Rygos ekipoje rungtyniavo gerai man pažįstamas Ž. Urbonas, atėjo G. Gustas. Nebloga „Barons” komanda buvo. Su ja laimėjau Latvijos čempionato sidabro medalį.
Tačiau iš „Barons” į „Žalgirį” išėjus A. Bagatskiui, komandą palikai ir tu. Kodėl?
Pasitraukus treneriui situacija „Barons” komandoje suprastėjo. Žaidėjai netgi pradėjo pyktis dėl aikštelėje praleistų minučių, statistinių rodiklių. Todėl mano agentas pradėjo ieškoti kito klubo. Buvo kalba net apie „Žalgirį”.
Tačiau atsidūrei „Neptūne”…
Mano atvykimą į Klaipėdą lėmė daug aplinkybių. Šią vasarą uostamiestyje stovyklavo Lietuvos krepšinio rinktinės. Aš buvau antrojoje komandoje, kurią treniravo dabartinis „Neptūno” treneris R. Kuncaitis. Jis man ir pasiūlė žaisti neptūniečių komandoje. Ilgai negalvojęs sutikau, nes daug gerų žodžių buvau girdėjęs apie R. Kuncaitį, žinojau jo sugebėjimus dirbant su aukštaūgiais. „Lietuvos ryte” jis būtent dirbo su aukštais žaidėjais. Žinojau ir tai, kad „Neptūne” būsiu vienintelis centras. Vadinasi, tikėjau, jog daug teks žaisti ir parodyti save.
Ar patenkintas savo apsisprendimu ir žaidimu?
Skųstis negaliu. Kol kas viskas klostosi gerai. Neblogi ir komandos rezultatai. Turime gerų šansų pakovoti dėl bronzos medalių ir LKL, ir BBL čempionatuose. Mano žaidime dar yra nemažai trūkumų. Per anksti susirenku daug pražangų, prastai – tik 50 proc. taiklumu – pataikau baudas.
Tačiau dar prasčiau už tave baudas pataiko šalies rinktinės vidurio puolėjas R. Javtokas.
Tai jo problema. O aš savo trūkumus bandau analizuoti. Iš pradžių dėl pražangų pykdavau ant teisėjų. Dabar priežasčių ieškau savyje.
Kai komandoje žaidė D. Zavackas, tavo žaidimas nebuvo toks rezultatyvus. Kaip manai, kodėl?
D. Zavackas yra geras žaidėjas, tačiau labiau mėgstantis žaisti individualiai. Jam esant mūsų deriniai dažnai ties juo ir nutrūkdavo. Dabar „Neptūnas” daugiau žaidžia kombinacinį žaidimą.
Per rungtynes su „Šiauliais” ir „Žalgiriu” pelnei net 50 taškų. Iš kur toks rezultatyvus žaidimas, rungtyniaujant su pajėgiais klubais?
Kada žaidi prieš stiprius varžovus, labiau susikoncentruoji. Rungtyniaujant prieš „Šiaulius” manęs užvedinėti nereikėjo. Mat šią komandą gerai pažįstu. Be to, norėjau paneigti šnekas, kad „Neptūnas” nuo šiauliečių vis gauna į kailį. Šį sezoną tikrai nesileisime mušami „Šiaulių” krepšininkų. Ir „Žalgiriui” parodėme, kad „Neptūnas” gali gerai žaisti.
Šį mėnesį vyks Lietuvos nacionalinės krepšinio rinktinės vyriausiojo trenerio rinkimai. Tarp pretendentų yra R. Butautas, su kuriuo turi daug sąsajų. Jei jis būtų išrinktas vyriausiuoju, galbūt ir tau atsivertų rinktinės vartai?
Jis buvo mano treneris Šiauliuose bei Lietuvos jaunimo rinktinėje, su kuria pasiekiau didžiausių laimėjimų. R. Butautas dabar sėkmingai treniruoja Rygos ASK komandą, kuri yra viena iš BBL čempionato lyderių. Kad ir kas būtų rinktinės treneris, vietą joje reikia išsikovoti – rodant gerą žaidimą.