Į biblioteką – sušilti prie krosnies

Kai kuriose Kauno knygų šventovėse bergždžiai bandoma sujungti kompiuterių erą su prieškario buitimi

Miesto mero pavaduotoja Adelė Echodienė Seimo narėms Violetai Boreikienei ir Daliai Teišerskytei, susirūpinusioms Kauno bibliotekų likimu, pasiūlė ekskursiją po šias miesto kultūros įstaigas. Tarp 33 Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos filialų, patikino vicemerė, tikrai yra tokių, kuriuos vadinti kultūros židiniais problemiška.

A.Echodienė siūlo parengti galimybių studiją, kaip pertvarkyti miesto bibliotekų tinklą. „Kauno diena“ nutarė įsitikinti, ar mieste išties yra bibliotekų, kurių padėtis tokia dramatiška, kaip skelbiama.

Pasitinka nešvankus užrašas

„Biblioteka, jei neskaičiuosime bažnyčios, yra vienintelis mūsų rajono kultūros židinys“, – paaiškino nuolatinis Petrašiūnų bibliotekos lankytojas Algirdas Paulauskas.

Jis ilgai bei karštai aiškino apie bibliotekos naudą ir svarbą. Paklaustas, ar jį tenkina Petrašiūnų bibliotekos patalpos, A.Paulauskas atšovė, kad geriau tokia biblioteka nei jokios.

Su nuolatiniu lankytoju kalbėjomės M.Gimbutienės gatvėje, prie buvusio bendrabučio. Jame veikia rajono kultūros židinys – Petrašiūnų biblioteka.

Į ją susirengę lankytojai išvysta tą patį, ką pamatė ir „Kauno dienos“ korespondentai: į buvusio bendrabučio vestibiulį atsiveriančias duris be rankenos.

Ant apsilaupiusios paradinių durų faneros – nešvankus užrašas. Šalia – polietilenu užkaltas langas, o įžengus namo vidun pasitinka išlaužytos pašto dėžutės.

Dažni „potvyniai“

Pirmajame daugiabučio aukšte įkurta Petrašiūnų biblioteka yra maždaug 70 kvadratinių metrų dydžio patalpa su knygų lentynomis, kambarinėmis gėlėmis ir ankštoje kertelėje už lentynų įspraustu senu kompiuteriu.

Apžvelgę įtartinai apsilaupiusius sienų dažus su aiškiais vandens pėdsakais paklausėme ilgametės bibliotekos darbuotojos Ainos Jurgutienės, ar dažnai antrojo aukšto kaimynai užpila biblioteką. Pasirodo, tai – Petrašiūnų kultūros židinio kasdienybė.

„Nespėja išdžiūti vienas užpylimas, jau, žiūrim, vėl sunkiasi per lubas“, – paaiškino bibliotekininkė. „Tai kartojasi jau ne vieni metai, ir nieko, gyvenam“, – optimistiškai kalbėjo A.Jurgutienė. Ji pasidžiaugė, kad nuo nuolatinių potvynių iš antrojo aukšto vis dar pavyksta išgelbėti knygas.

Prieškario idilė

Panemunės bibliotekoje, kuri kaip ir Petrašiūnuose, vadinama vieninteliu šalia bažnyčios veikiančiu kultūros centru, pasitiko egzotika.

XXI amžiuje, modernių technologijų eroje, išvysti biblioteką, šildomą spragsinčios krosnies, atrodo neįtikėtina. Tačiau Panemunės bibliotekoje šilumos šaltinis yra kaip tik toks. „Paveldinis“, – šyptelėjo bibliotekos vedėja Daiva Nevardauskienė.

Ji dirba šiame Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos filiale jau dvi dešimtis metų, ir per tą laiką bibliotekos eksterjeras beveik nesikeitė.

Gelsvos, nuo krosnies aprūkusios sienos, banguotas linoleumas ir senoviška lubų danga, jei ir buvo remontuoti, tai tik simboliškai, kosmetiškai.

Kūrenama malkomis

Dvi Panemunės bibliotekos krosnys malkomis pakuriamos rytais, prieš pradedant darbą bibliotekai. Lankytojai, tarp kurių – ne tik 10 tūkstančių gyventojų turinčios Panemunės, bet ir Vičiūnų, Rokų, Vaišvydavos gyventojai, ateina jau į krosnimi prišildytą biblioteką.

„Perstumdėme lentynas, perdažėme stalus, pakabinome paveikslėlių“, – aprodė savo pastangų bent kiek pagražinti kultūros židinį vaisius vedėja D.Nevardauskienė. „Žinoma, kad tai neatitinka šiuolaikiškų reikalavimų, – kalbėjo ji. – Bet kokias turime sąlygas, tokiomis dirbame“.

D.Nevardauskienė neslėpė, kad bibliotekai naujos patalpos būtų tikras išsigelbėjimas. Tačiau Panemunės kultūros židinys neturi kur išsikelti iš 1926-aisiais statyto medinio pastato.

Padėvėtų drabužių kaimynystėje

K.Baršausko gatvės 92-ajame name veikiantis V.Kudirkos viešosios bibliotekos filialas gyvuoja šalia pirmuose daugiabučių gyvenamųjų namų aukštuose įkurtų vestuvinių suknelių ir plastikinių langų salonų bei padėvėtų drabužių parduotuvių.

Užrašas „Biblioteka“ pritvirtintas ant namo fasado, greta įstiklintų ir neįstiklintų balkonų. Aplink įstaigos pavadinimą plevena džiūstantys skalbiniai. Įėjimas – iš kiemo pusės. Durys – į standartinę N.Chruščiovo laikų namo laiptinę. Čia jau nebėra užrašo apie veikiančią biblioteką. Vietoj jo – skelbimas gyventojams, kad nemestų atliekų į šiukšlių konteinerių aikštelę. Biblioteka įrengta pertvarkytose gyvenamosiose patalpose.

„Suprantu, kad darbuotojams ir lankytojams kiekviena biblioteka yra brangi, – sakė „Kauno dienai“ A.Echodienė. – Tačiau, mano įsitikinimu, kai kurios bibliotekos miestui daro gėdą. Būtinai reikia galvoti apie naujas patalpas, naujas galimybes, kad 16 metų neklibintas bibliotekų klausimas pajudėtų iš mirties taško“.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.