Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos bibliotekininkei Albinai Saladūnaitei Jungtinėse Amerikos Valstijose įsikūrusi korporacija „Giedra” suteikė Pasaulio lietuvių metų moters titulą
Albina Saladūnaitė prisipažįsta gautu titulu domėjusis visų mažiausiai. Menkai jai težinoma ir „Giedros” korporacija, ir už kokius nuopelnus ši organizacija ją įvertino. Pasaulio lietuvių metų moteris mano, kad buvo atsižvelgta į jos darbą ateitininkų organizacijoje.
Moko mylėti ir džiaugtis
Ji apgailestauja, kad ne vienam lietuviui vien žodis „ateitininkas” kelia nuobodulį. O jei dar pasakytum, kad ateitininkai yra katalikai, tai gali būti tikras, jog geriausiu atveju sulauksi atlaidaus šypsnio. „Daugelio sąmonėje katalikas – riboto proto, menkų siekių, nemąstantis, vien klusniai vykdantis nurodymus, perdėm dievobaimingas, suvaržytas ir šiaip įsibaiminęs žmogus. Mano buvimo ir manojo darbo ateitininkų organizacijoje tikslas buvo ir yra įrodyti, kad katalikybė, tikėjimas – ne bobučių reikalas. Norėčiau, kad žmonės suprastų, jog tikėjimas, atvirkščiai daugelio nuostatoms, žmogui teikia išminties, daro jį atvirą, laisvą, drąsų, suteikia pasitikėjimo, moko mylėti ir džiaugtis”, – tvirtina Saladūnaitė.
Stasio Kazėno apsilankymas
Paklausta, kaip sužinojo apie ateitininkus ir kaip ja tapo, Saladūnaitė pasakojo: „Tai buvo prieš aštuoniolika metų. Vėlų rudenį į biblioteką, kurioje tuomet dirbau, o ir tebedirbu, užėjo Panevėžyje kunigavęs Stasys Kazėnas ir manęs paklausė, gal bibliotekoje turime ką nors iš vyskupo Kazimiero Paltaroko rašytinio palikimo. Kunigas domėjosi, ar tai, ką turime, išdrįstume parodyti visuomenei. Puoliau ieškoti, suradau ir Kalėdoms surengėme parodą, skirtą pirmajam Panevėžio vyskupijos vyskupui. Ši paroda tuo metu buvo savotiškas iššūkis, jos parengimą reikėjo derinti su partijos komitetu”, – prisimena Saladūnaitė.
Saladūnaitė sako, jog Kazėno paskatinta itin susidomėjusi, kad Paltarokas, toks įdomus, veiklus ir tokio plataus akiračio žmogus, buvo ateitininkas. Ši asmenybė įkvėpė domėtis ir pačia organizacija. Sklaidydama įvairiausią literatūrą Saladūnaitė sužinojo, kad ateitininkų organizacija gimė prieš gerą šimtmetį supratus, jog būtina išsaugoti lietuvio tapatybę. Mat aukštųjų mokyklų Lietuvoje tuomet nebuvo, mokytis jaunimas traukdavo arba į Rusiją, o iš jos grįždavo prisisunkęs socializmo idėjų, arba į Vakarų Europą, iš kurios dažnas parsiveždavo ir lietuviams nebūdingo liberalizmo užkrato, ir po užsienietę žmoną. Paragavę mokslų ir vieni, ir kiti tolo nuo katalikybės. Todėl buvo suskubta kurti ateitininkų organizaciją, kurios pagrindinis šūkis – „Visa atnaujinti Kristuje”.
Išmintimi dalijosi kunigai
„Kad ir ką sakytum, ateitininkija buvo elitinė organizacija, mat vienijo mokyčiausius to meto žmones. Jos nariai buvo tokie šulai kaip Stasys Šalkauskis, Antanas Maceina, Kazys Pakštas, Vincas Mykolaitis-Putinas, Salomėja Nėris. Ateitininkams priklausė Panevėžyje, taip pat visoje Lietuvoje buvę itin populiarūs kunigai Alfonsas Lipniūnas ir Alfonsas Sušinskas. Ateitininkų veikla, ypač jų protas, gąsdino ne vieną, ateitininkų pabūgęs Antanas Smetona net uždraudė šią organizaciją.
Saladūnaitė sako, kad ją, iš įvairių leidinių susipažinusią su ikikariniu ateitininkijos gyvenimu, netruko įtraukti ir Lietuvoje atgimusi šios organizacijos veikla. Ateitininkus globojo, jiems paskaitas skaitė, savąja išmintimi dalijosi iš Amerikos atvykę kunigai Arvydas Žigas, Antanas Saulaitis. Saladūnaitė pabrėžė, kad jie tuomet ir stebino, ir žavėjo, ir labai daugelį žmonių patraukė savo kitonišku mąstymu, nevaržoma dvasia, išmintimi ir drąsa. Jų įkvėpti ir daugelis lietuvių kibo į įvairiausius organizacinius atkuriamuosius darbus, rengė jaunimo stovyklas, išvykas, šventes. Kiekvienoje jų būdavo skiriama dėmesio tikėjimui. Saladūnaitė pabrėžė, kad iš pradžių lyg ir bijota, jog katalikiškoji ateitininkijos dvasia gali atbaidyti jaunimą. Tačiau visi katalikiškieji reikalai būdavo taip įdomiai pateikiami, kad kaip tik jie ir ėmė vienyti žmones. Bene svarbiausia, ką Saladūnaitė prisipažįsta jausdavusi ateitininkijos gyvenime, – tai didžiulė pagarba žmogui, jo orumo iškėlimas. Toks požiūris labai skyrėsi nuo sovietmečiu įdiegto supratimo, kai žmogus prieš idėją tapdavo niekas, vien įrankis.
Bažnyčios talkininkė
„Tikėjimas anaiptol nėra emocijos. Tai tvirtas žmogaus apsisprendimas. Kad žmogus imtų tikėti, jį turi „pagauti”. Įdomūs pašnekesiai su ateitininkais kunigais, maldos degant žvakėms, giesmės, kurias giedojome pritariant gitaroms, mus suvienijo, ne vieną uždegė ir padėjo įtikėti”, – savo kaip ateitininkės veiklą, darbą su jaunimu prisimena Saladūnaitė. Ateitininkų stovyklų ji neberengia, bendravimo su jaunimu taip pat liko mažiau. Tačiau moteris vis dar noriai imasi organizuoti įvairiausius bažnyčios minėjimus, o jie Panevėžyje būna tikrai vykę.