Pasaulio čempionas neskuba atsisakyti viengungio gyvenimo

Penkiakovininko E.Krungolco apdovanojimų kolekcijoje trūksta tik olimpinio aukso

Penkiakovininkas Edvinas Krungolcas žingsnis po žingsnio artėja prie pagrindinio savo karjeros tikslo – olimpinio aukso medalio.

Jis po tris kartus yra laimėjęs Europos čempionatą, pasaulio taurę, o lapkričio pabaigoje tapo planetos čempionu.

Naujasis pasaulio šiuolaikinės penkiakovės užkariautojas, sausį švęsiantis 34-ąjį gimtadienį, šiuo metu mėgaujasi poilsiu, kurį netrukus vėl pakeis alinantis darbas – prasidės pasirengimas naujam sezonui.

Koziriu tapo aukštikalnės

– Šiuo metu mano poilsis – bendravimas su žurnalistais. Su jumis keliuosi, su jumis ir einu miegoti, – juokėsi E.Krungolcas, pastarosiomis dienomis vos spėjęs dalyti interviu. Jis neslėpė, kad populiarumas jam yra malonus.

– Edvinai, ar pasaulio čempiono aukso medalis – brangiausia Jūsų pergalė?

– Pagal vertę ir titulą – taip. Tačiau širdžiai mieliausia buvo pirmoji pergalė Europos čempionate.

Tai buvo pirmasis mano toks didelis laimėjimas.

– Kiek metų einate į tikslą?

– Nuo tada, kai plaukimą iškeičiau į šiuolaikinę penkiakovę – nuo 1993 metų. Bet turbūt reikėtų įskaičiuoti ir ankstesnį laikotarpį, kai nuo vaikystės lankiau plaukimo treniruotes. Mane surado treneris Jurijus Moskvičiovas, pasiūlęs išbandyti penkiakovę. Tiesą sakant, visai nenorėjau, bet pabandžiau ir patiko.

– O kaip buvo Gvatemaloje? Galbūt nuvykus į šią Pietų Amerikos šalį iškart jautėte kokius nors ženklus, kad šįkart pergalės iš savo rankų nebepaleisite? Juk nuo pirmosios rungties viskas klostėsi labai gerai.

– Iš tiesų buvo toks jausmas. Vyliausi, kad aukštikalnių klimatas taps mano koziriu. Išretėjusį aukštikalnių orą aš lengviau pakeliu nei dauguma kitokiomis klimato sąlygomis gyvenančių sportininkų. Nejaučiu deguonies trūkumo, todėl lengviau prisitaikiau prie klimato ypatumų. Prieš penktąją – bėgimo – rungtį jaučiau, kad man gali būti lengviau nei artimiausiems varžovams.

Pergale patikėjo bėgimo take

– Kada patikėjote, kad tapsite pasaulio čempionu?

– Tik pradėjęs bėgti. Įveikęs pirmąjį kilometrą sau pasakiau, kad manęs jau niekas neaplenks. Jaučiausi gerai, turėjau pakankamai jėgų. Tačiau prieš penktosios rungties startą dar nebuvau tikras pergale, nes vengras Horvatas startavo po 7 sekundžių – 3 km distancijai tai nėra didelis skirtumas. O aš nežinojau, kaip jis pasirengęs.

– Vis dėlto po jojimo rungties, kuri neretai stipriai pakoreguoja atletų pozicijas, jau turbūt galėjote atsipūsti, nes išsaugojote lyderio pozicijas?

– Būtent, jojimas yra mažiausiai prognozuojama rungtis, iki jos niekada negalima pasakyti, kas laimės varžybas. Moterų varžybose pasaulio ir olimpinė čempionė Siuzana Voroš krito nuo žirgo ir visos jos viltys žlugo. Tokia situacija gali ištikti bet kurį mūsų. Jojant daug priklauso ir nuo burtų keliu tenkančio žirgo. Jis bet kada gali kiaulystę iškrėsti. Ne visada pasitvirtina ir bandymas išreikalauti jėga ar bizūnu, kartais labiau reikia pasitikėjimą žirgui rodyti. Aš padariau keletą smulkių klaidų, bet jos nesutrukdė išsaugoti gana saugų atstumą nuo Horvato, nors vengras ir sumažino atsilikimą nuo manęs.

Amžius – ne yda, o privalumas

– Kaip elgiatės prieš varžybas – ar neužsisklendžiate nuo išorinio pasaulio, kad labiau susikauptumėte?

– Tikrai ne. Stengiuosi gyventi ir elgtis visiškai įprastai. Kam iš anksto pradėti jaudintis? Jaudulio užtenka prieš pat varžybas.

– Kuri rungtis yra maloniausia, kuri kelia daugiausia kančių?

– Iškentėti reikia tik bėgimą. Antroji pagal blogumą rungtis – plaukimas. O mieliausia mano sielai – dvikovė, kai kovoji ne su savimi, o su priešininku. Tai yra fechtavimas. Techninėse rungtyse daug lemia psichologija.

– Po Atėnų olimpinių žaidynių grįžote kaip didvyris ne dėl rezultato, bet dėl to, kad bėgimo rungtyje jau dirbote dėl medalio kovojusio Andrejaus Zadneprovskio labui. Ar nejautėte nuoskaudos?

– Tuo metu galėjau pykti tik ant savęs, bet iš pykčio – mažai naudos, svarbiau išanalizuoti, ką ne taip padariau. Aišku, buvo skaudu, kad neišnaudojau savo šanso olimpinėse žaidynėse. Bet nieko nepadarysi. Manau, dar ateis mano laikas, Pekino žaidynės – jau ne už kalnų. Penkiakovėje amžius – ne yda, o privalumas. Mums nereikia sprogstamosios jėgos, raumenų masės. Penkiakovėje svarbiau ištvermė, technika, patirtis, psichologija. O tai ateina su metais.

– Svarbiausiose varžybose iki šiol sėkmė dažniau lydėjo Andrejų Zadneprovskį. Ar dėl to nesijautėte jo šešėlyje?

– Ne. Na, nebent tuomet, kai grįždavome iš varžybų, nes jis sulaukdavo daugiau dėmesio. Andriaus laimėjimai svaresni, jam geriau sekėsi rimčiausiose varžybose – pasaulio čempionatuose ir olimpiadoje, bet aš daugiau kartų laimėjau Europos pirmenybes ir pasaulio taurę.

– O po finišo Gvatemaloje palaukėte, kol jis finišuos trečiasis?

– Be abejo. Pasveikinau Andrių, bet jis buvo toks pavargęs, kad išdrįsau tik paplekšnoti jam per nugarą.

– Įdomu, ar treneriui nėra sunku su Jumis dirbti?

– Na, aš nesu lengvas žmogus. Bet treneris prie manęs jau įprato per 13 metų. Jeigu paklaustumėte, ar man su Moskvičiovu nėra sunku, taip pat atsakyčiau, kad prie jo įpratau. Visi, įskaitant ir Andrių, stengiamės neįkyrėti vienas kitam, po darbo valandų kiekvienas gyvename savo gyvenimą.

Turi stiprų ego

– Didysis sportas reikalauja didžiulio pasišventimo, fizinės ir psichologinės ištvermės. Tačiau penkiakovininkams, regis, dar sunkiau, nes turite būti penkių sporto šakų profesionalai?

– Bet mums įdomiau nei kitiems. Nėra monotonijos, viskas žaibiškai keičiasi, ypač varžybose. Mano akimis, kiekvienas profesionalus sportas yra sunkus. Ar kas nors galėtų pasakyti, kad šachmatai yra lengvas sportas? Fiziškai jis galbūt lengvesnis, bet labai sunkus psichologiškai. Žodžiu, žmogus gali prie bet ko priprasti. Aš išskirtinio savo sporto šakos sunkumo nebejaučiu.

– Kas yra Jūsų varomoji jėga – nepasotinamas pergalės troškimas, noras užsidirbti pinigų ar dar kas nors?

– Pinigai, aišku, ne paskutinėje vietoje. Bet man vis dėlto svarbiausia yra pasotinti mano ego kirminą. Kiekvienas sportininkas trokšta laimėti ir tai yra didžiausias mūsų stimulas. Tačiau noras laimėti yra tik viena pergalės dedamųjų dalių. Kita jos dalis – talentas, sugebėjimas pasirengti svarbiausioms varžyboms. Ir, be abejo, juodas darbas. Tačiau esu tikras, kad be talento ir sėkmės net juodžiausias darbas nepadės pasiekti aukštumų.

– Kokius tikslus liko įgyvendinti?

– Laimėti olimpinį auksą.

– O kitokios spalvos medalis netenkintų?

– Esu maksimalistas. Būtų neblogai bet koks medalis, bet aš, jeigu vyksiu į Pekiną, kovosiu dėl aukso. Negaliu pažadėti, kad jį laimėsiu, bet mano kolekcijoje šalia Europos ir pasaulio čempionatų aukso labai tiktų ir olimpinio čempiono medalis.

Moterims labai išrankus

– Už laimėtą pasaulio čempiono titulą gavote 40 tūkstančių litų premiją iš valstybės. O Tarptautinė šiuolaikinės penkiakovės federacija kaip nors skatins?

– Iš Tarptautinės federacijos iki praėjusių metų išvis negaudavome jokių premijų. Šiemet, kiek girdėjau, bus skiriama kažkokia suma, kurią galima pavadinti simboline.

– Visą savo buitį susitvarkėte iš sporte uždirbtų pinigų?

– Be abejo. Tėvų namus palikau jau seniai, gal prieš aštuonerius metus.

– Ar savo namais dalijatės su mylima moterimi?

– Ne, šiuo metu gyvenu vienas. Esu viengungis, dar neradau savo antrosios pusės.

– Sportas trukdo paieškoms?

– Nemanau. Reikia pripažinti, kad aš pats esu labai išrankus. Bet meile nesu nusivylęs.

– Ar gali būti, kad atsisveikinęs su didžiuoju sportu pasinersite į Jūsų taip mėgstamą biliardą, kuriam amžiaus cenzas negalioja?

– Ko gero, ne, nes Lietuvoje nematau perspektyvų. Be to, norint tapti biliardo meistru, reikia sportuoti nuo mažens. Aš nesu išskirtinis talentas šiuo atžvilgiu, kad galėčiau galvoti apie tarptautines šio sporto aukštumas. O aukotis dėl to, kad tapčiau Lietuvos biliardo čempionu, tikrai neverta.

– Ar savo ateitį, baigęs penkiakovininko karjerą, siejate su teisininko profesija, ar su sportu?

– Manau, kad teisininko karjeros, nors ir turiu diplomą, nesieksiu. Norėčiau likti sporte, visai įdomus yra trenerio darbas.

Išskirtinė savybė – mokėjimas varžytis

„Jūs nė neįsivaizduojate, kaip sunku dirbti su tokiomis asmenybėmis kaip Zadneprovskis ir Krungolcas. Pastarasis ypač linkęs ginčytis. Bet laviruojame visi. Būna, kad ir griežčiau kalbu, kai kada – deruosi. Nuo situacijos viskas priklauso“, – sakė jų treneris Jurijus Moskvičiovas, geriausiai žinantis šlovės kainą.

Nereti ginčai ieškant tiesiausio kelio į sėkmę yra tapę jų bendro darbo dalimi. Tačiau jie visada sutarė dėl vieno dalyko – kelias į pergales nebūna rožėmis klotas.

„Visada tikėjau savo auklėtiniais. Žinau, kad jie gali laimėti bet kada, – sakė J.Moskvičiovas. – Tokių fizinių duomenų penkiakovininkų kaip Edvinas ir Andrejus, pasaulyje yra ne vienas ir ne dešimt. Tačiau jų išskirtinė savybė – mokėjimas varžytis. Tik Edvinui svarbiau, kad jam viskas gerai klotųsi nuo pat pradžių, kaip ir buvo Gvatemaloje, o Andrejus gali ir pavyti nuo jo bėgančią pergalę. Be abejo, didelę įtaką turi abiejų darbštumas.

„Edviną radau ant VRM rūmų laiptų 2002-ųjų rudenį. Jis tuomet buvo baigęs Policijos akademijos pirmąjį kursą, jau nebelankė plaukimo treniruočių. Sutarėme, kad išbandys penkiakovės treniruotes“, – prisiminė susitikimą su E.Krungolcu J.Moskvičiovas.

Pradžia buvo sunki. Pasak trenerio, fechtavimas buvo tragedija, bėgimas – irgi. Tik šaudyti Edvinas galėjo. Tačiau atkaklus darbas padėjo nugludinti visus kampus.

„Zadneprovskis daug anksčiau pradėjo rodyti gerus rezultatus, Krungolcui prireikė daugiau laiko pasiekti viršūnę. Jis ėjo žingsnis po žingsnio. Jam labai pasisekė, kai bėgimo rungtį nuo 4 km sutrumpino iki trijų“, – lygino auklėtinių talentą treneris.

J.Moskvičiovas atvirai sakė, kad karjeros finišas abiem vyrams – jau ne už kalnų, tačiau Pekino olimpiadoje jie dar turėtų parodyti savo galybę. Gali būti, kad joje abu komandos draugai taps nuožmiausiais varžovais kovoje dėl olimpinio aukso.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Sportas su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.