Pamažu šalyje besikuriančios gyventojų bendruomenės vis dažniau imasi bendrų verslo sumanymų. Kol kas verslo iniciatyvų yra vos keletas, jos labiau prigyja kaimo bendruomenėse
Viešosios įstaigos „Europos namai” projektų vadovės Snieguolės Matonienės manymu, Lietuvoje palyginti menką bendruomenių verslumo lygį lemia tai, kad šalyje visai neseniai ėmė kurtis pačios bendruomenės.
„Kai svajoji apie stogą, po kuriuo galėtum susiburti, vargu ar į galvą ateis verslas. Tačiau daug lemia ir vietos valdžią, – priduria pašnekovė. – Ne visų savivaldybių strateginiuose planuose numatytas bendruomenių švietimas, ryšių su užsieniu plėtra. Jei nebus valdžios palaikymo, panorėjęs imtis verslo žmogus vargiai ką laimės: juk vienas lauke – ne karys. Geriausias rezultatas pasiekiamas, kai bendradarbiauja vietos bendruomenė, valdžia ir verslas. Be valdžios paramos bendruomenei sudėtinga ko nors pasiekti. Jei valdžia nepalaiko bendruomenės, nieko doro nebus”. Pasak pašnekovės, būtent valdžios, bendruomenės ir verslo partnerystė galėtų paskatinti pačių bendruomenių konkurencingumą.
Išnaudoti visus pranašumus
Įpilties kaimo bendruomenės atstovė Birutė Stalmokienė mano, kad ne savivaldybė turi judinti žmones, o žmonės savivaldybę: „Jei žmogus neturės noro kurti verslą, niekas jam nepadės. Štai mūsų kaime yra tik vienas verslininkas, auginantis triušius. Keli ūkininkai užsiima ekologine žemdirbyste, tačiau iš to verslo nedaro – bijo skolintis iš banko”.
Tačiau moteris sakė neprarandanti vilties, mano, jog netrukus Įpilties kaime įsisuks kaimo turizmo verslas. Kad būtų kuo patraukti poilsiautojus, Įpilties bendruomenė iš savivaldybės prašė lėšų sutvarkyti piliakalniui, gyvybės šaltiniui. Prie piliakalnio ketinama įrengti kempingą.
Būtent gyvenamosios vietos istorinis ir geografinis pranašumas, Matonienės manymu, galėtų būti postūmiu imtis verslo. „Pavyzdžiui, Kernavės bendruomenė noriai dalyvauja „Gyvosios archeologijos dienose”, pardavinėja savo dirbinius, pavyzdžiui, odinius batus. Tačiau nežinia, kodėl važiuojant per Dzūkiją, kuri užsieniečių grožiu tapatinama su Šveicarija, nematyti nė vienos kaimo turizmo sodybos. Žinoma, ne visos bendruomenės įsikūrusios vietose, kurios traukia lankytojus ir potencialius klientus savo istorija ar geografija. Tačiau verslą plėtoti puikiai galima ir tokiose vietose, kurios neišsiskiria ypatingu kraštovaizdžiu”, – sakė Matonienė.
Sprendimu patenkinti
Imbarės kaimo bendruomenė – viena iš nedaugelio, kurios nariai griebėsi verslo. Imbarėje įsikūrę du kooperatyvai: augalininkystės ūkių kooperatyvas „Platus arimas” bei smulkiųjų pieno gamintojų kooperatyvas „Pieno banga”. Imbariškių kaimo bendruomenės pirmininkė Bronė Buivydienė sako, kad mintis burtis smulkiesiems pieno gamintojams buvo teisinga. 50 tūkst. litų kainavęs pieno surinkimo punktas jau seniai atsipirko. Dabar svarstoma apie mažos pieno perdirbimo įmonės kūrimą.
„Į pieno supirkimo punktą ūkininkai atveža pieną. Čia stovi šaldytuvas, tad pieno gamintojams nebereikia pieno šaldyti. Už didelį perdirbėjams atiduodamo pieno kiekį gauname didesnį atlygį. Taip ūkininkai šiek tiek daugiau uždirba, nei priduodami pieną kiekvienas atskirai”, – kooperatyvo pranašumus vardijo Buivydienė.
Anot pašnekovės, postui įkurti reikiamus 50 tūkst. litų paėmę paskolas iš bankų įmokėjo visi kooperatyvo nariai. Po kurio laiko 20 tūkst. litų kompensavo savivaldybė. „Beveik visus už pieną gautus pinigus iš karto pasidalijame. Tam tikrą procentą mokame į fondą. Už tuos pinigus ketiname pirkti įrenginius pieno perdirbimo įmonei. Jei pasiseks, jau kitais metais turėsime kur gaminti pieno produktus ir tiekti juos kaimo turizmo sodyboms. Įsitraukdami į verslą žmonėms galės tobulėti, o kaimas nebebus toks liūdnas kaip dabar”, – vylėsi Buivydienė.
Tačiau pašnekovė teigė sulaukianti per mažai dėmesio iš savivaldybės. „Mums trūksta vedlio – ne visus teisinius dalykus suprantame. Tačiau iš valdžios nesulaukiame jokios paramos, nejuntame jokio suinteresuotumo smulkiojo verslo plėtra. Savivaldybė visiškai atitrūkusi nuo mūsų. Gal todėl žmonės verslo taip labai bijo”, – svarstė Buivydienė.