Už tai, kad garsina šalies vardą, premjeras Gediminas Kirkilas vakar lakūnui Jurgiui Kairiui įteikė simbolinį varpą
Vienas tituluočiausių Lietuvos sportininkų – lakūnas, aviatorius, aviacijos konstruktorius, akrobatinio skraidymo bei aukštojo pilotažo meistras, Europos ir pasaulio akrobatinio skraidymo čempionas – 54 metų Jurgis Kairys vakar Vyriausybės rūmuose susitiko su premjeru Gediminu Kirkilu.
Kritiškomis kalbomis apie šalies sporto funkcionierių veiklą garsėjantis Kairys LŽ prisipažino nustebęs, kad sulaukė valdžios kvietimo. Mat iš Japonijos, kurioje laimėjo pasaulio čempiono vardą, jis grįžo lapkričio pradžioje, tad valdžios dėmesio nebesitikėjo. „Bambukų kraštas”, – po varžybų tuomet mestelėjo lakūnas. Jis ir dabar mano turįs pagrindą tokiam teiginiui.
– Kada pastarąjį kartą sulaukėte aukščiausios valdžios sveikinimų?
– 2000 metais, kai laimėjau pasaulio „Grand Prix” serijos varžybas. Tiesa, jau tuomet pajutau, jog esu ignoruojamas, kad kažkas ne taip. Gal priprato prie mano laimėjimų? Mąsčiau taip: jeigu nesiskaitoma su sportininku, nesivarginama jo pasveikinti iškovojus pasaulio čempiono vardą, tai kokių rezultatų tuomet reikia?
Supraskite teisingai – nekalbu apie pinigus ar finansinę paramą. Jei valdžios atstovai negali paspausti net rankos, kas tada ta valstybė, kuriai atstovauju?
Beje, kyla natūralus klausimas: jei sporto institucijos „nepastebi” gerų sportininko rezultatų, koks tuomet valstybės požiūris į paprastą žmogų?
– Ko gero, neperdedant galima teigti, kad jūsų skrydžiai po Vilniaus ir Kauno tiltais apskriejo pasaulį. Ar tuomet sulaukėte vadovų dėmesio?
– Po kiekvieno skrydžio mane pasveikindavo tik profesorius Vytautas Landsbergis. Nežinau, gal tai ir yra pagrindinė dabartinės nemeilės problema? Gal valdžia yra suskirsčiusi sportininkus į savus ir svetimus?
– Koks maloniausias sveikinimas buvo grįžus iš čempionato Japonijoje?
– Grįžus jaudina paprasti dalykai. Pamatai savo šeimą, kuri žino, kiek į tuos laimėjimus įdėta darbo ir jėgų. Visada su pergale ateina pasveikinti mano 94 metų draugas Viktoras Ašmenskas. Visada maloni reakcija Lietuvos žmonių, kuriems kiekvieno mūsų sportininko laimėjimai yra svarbūs ir brangūs.
– Kas turėtų nutikti, kad atsisakytumėte atstovauti Lietuvai?
– Jei sporto valdininkai to neuždraus, tikrai atstovausiu. Dabar tą darau savavališkai.
– Kas jus remia finansiškai, jei iš valstybės negaunate nieko?
– Maždaug nuo 1996-ųjų esu savarankiškas, pats ieškau rėmėjų. Sporto valdininkams tas pats, ar važiuoju į varžybas, ar ne – tai tik mano reikalas. O vykstant kad ir į pasaulio čempionatą niekas iš oficialiųjų struktūrų net nepalinki sėkmės. Tikrai niekada nelįsiu, man ne aštuoniolika metų, kad vaikytų kaip kokį piemenį.
– Ar dar negalvojate apie sportininko karjeros pabaigą?
– Jei dar laimiu, jei galiu garsinti savo šalies vardą, ar tai blogai? Mano sveikata kol kas be priekaištų, turiu sąlygas treniruotis, išlaikyti aukštą lygį.
– Ar matote sau pamainą, gal sūnūs pasuks jūsų keliu?
– Yra daug jaunų žmonių, norinčių skraidyti. Šiuo atveju neteikčiau per daug reikšmės savo šeimai. Vaikai pasirinks kelią, kuris jiems patinka. Beje, dar abejoju, ar jiems užtektų jėgų ir kantrybės tokiam sportui.