Jau daug dešimtmečių neutralioje ir liberalioje Šveicarijoje žmonės ieško prieglobsčio nuo karo, katastrofų ar persekiojimo. Tačiau pastaruoju metu čia atsirado ir kitokių pabėgelių. Jie atvyksta į šią šalį, kad išeitų iš gyvenimo. Dažniausiai to net išėjimu pavadinti negalima. Tai tiesiog pabėgimas iš gyvųjų pasaulio.
Eutanazija – pagalba savo noru siekiantiems baigti gyvenimą – Šveicarijoje yra legali. Ją riboja tik vienas Baudžiamojo kodekso straipsnis, kuris draudžia daryti tai siekiant pasipelnyti. Šalyje šia veikla užsiima mažiausiai penkios įmonės.
„Žinomi atvejai, kai į juos kreipėsi žmonės, pavyzdžiui, atvykę iš Vokietijos, ir tą pačią dieną jie nutraukdavo savo gyvenimą. Atvyko, vieną kartą pabendravo su „išlydinčios” įmonės atstovu – ir tuoj pat gavo receptą. Kartais gydytojas net nebūna matęs paciento, tačiau jis greitai išpildo jo prašymą ir išrašo nuodus”, – teigia Nacionalinės medicinos etikos komisijos pirmininkas Kristoferis Remanas Suteris.
Nuodai – tai natrio pentabarbitalis. Tam tikras jo kiekis ir atitinkama koncentracija sukelia komą, iš kurios nebegrįžtama. Šį preparatą galima gauti vaistinėje pagal gydytojo išrašytą receptą. Tuo ir užsiima tie, kurie verčiasi eutanazija arba, kaip tai vadinama Šveicarijoje, „išlydi stovintį ant mirties slenksčio”.
„Iš esmės, tai, kas vyksta mūsų šalyje pastaruoju metu, galima pavadinti suicidiniu turizmu. Ligonio apklausa ir susipažinimas su ligos istorija dažnai vyksta tiesiog susirašinėjant. Nuo atvykimo į Šveicariją iki mirties kartais nepraeina ir 24 valandų!” – konstatuoja Medicinos mokslų akademijos generalinis sekretorius Margit Loithold.
Kraupiuoju turizmu užsiimančios įmonės yra labai uždaros. Matyt, tam yra pagrindo. Neoficialiais duomenimis, už savo paslaugas jos prašo apie keletą tūkstančių eurų. Taip pat neretai jos tampa vieninteliais turtingų senių, noro mirti atgintų į Šveicariją, turto paveldėtojais.
Vietos gyventojai baisisi tokiais „mirštančiųjų palydovais”, kurie neretai savo paslaugas atlieka tiesiog gyvenamuosiuose namuose esančiose butuose. „Aš kartais matau žmones, kurie įeina į šiuos butus. O po kurio laiko jų lavonai yra išnešami ant neštuvų. Baisus jausmas! Juos deda į maišus ir išveža liftu. Vėliau, kai važiuoji toje pačioje lifto kabinoje, atrodo, kad joje tvyro mirties kvapas”, – pasakoja Sandra, gyvenanti kaiminystėje su eutanazijos paslaugas teikiančia įmone. Ji teigia iškart išsikraustysianti, kai tik ras naują butą.