Destruktyvus mąstymas – lėta savižudybė

Mąstymo proceso įtaka fiziologiniams procesams tokia didelė, kad nėra būtina to įrodinėti sudėtingais laboratoriniais aparatais. Jums pakanka atidžiai stebėti save.

„Žmonės eikvoja tiek daug laiko ir pinigų tam, kad pailgintų sau gyvenimą, padarytų jį sveikesnį ir aktyvesnį. Jie skaito naujausius leidinius, skirtus sveikatos problemoms, geria vitaminus, valgo sveiką maistą, bėgioja krosą ir lanko aerobikos klubus. Mes dedame labai daug pastangų, kad išvengtume stresų, sumažintume cholesterolio kiekį kraujyje, išvalytume arterijas, padidintume plaučių pajėgumą, išvengtume persivalgymo ir oro užterštumo pasekmių. Bet aš esu įsitikinęs, kad mūsų mąstymo būdas sveikatai turi didesnį poveikį nei bet kuris iš šių faktorių”, – teigia psichologijos profesorius Simuras Epšteinas (Seymour Epstein).

„Jūs galite skeptiškai vertinti tokį pareiškimą, – sako JAV Masačūsetso universiteto profesorius, – esą kaip toks neapčiuopiamas dalykas kaip mintis gali paveikti tokią tvirtą materiją kaip kūnas? Tačiau būtent iš čia ir išplaukia visa psichosomatinė medicina.”

Konstruktyvus mąstymas – geresnė sveikata

Žinoma, ne visos ligos kyla dėl psichologinių priežasčių. Žmogus gali susirgti nepriklausomai nuo to, kaip jis mąsto, jaučia ir veikia. Tačiau jo mąstymo būdas veikia jo sveikatą dviem visiškai įrodytais būdais.

Pirma – nuo jo mąstymo priklauso, kaip dažnai jis patiria stresą. Antra – mąstymas lemia elgesį, nuo kurio priklauso sveikimo procesas.

Akivaizdu, kad jeigu jūs geriau maitinatės, daugiau judate, pakankamai miegate, nerūkote, negirtuokliaujate ir saugotės venerinių ligų ir pan., jūs smarkiai padidinate savo galimybes likti sveikas.

Vadinasi, iš šių dviejų principinių momentų galima daryti išvadą, kad mąstymo konstruktyvumo padidinimas gali pagerinti jūsų sveikatą.

Kaip mintys veikia kūną

Kodėl širdis muša smarkiau, kai tenka kalbėti viešai? Kodėl mes paraustame, kai sutrinkame? Kodėl mūsų raumenys įsitempia, kai mūsų prašo padaryti ką nors, kas mums nepatinka? Kodėl katinas išriečia nugarą, šiepia dantis ir šnypščia, kai jam kyla pavojus?

Emocijos įjungia psichologinę reakciją, kad būtume pasirengę tam tikriems veiksmams. Kai mes išsigąstame, kūnas mobilizuojasi bėgti. Kai pykstame, – kūnas mobilizuojasi pulti. Kai išgyvename depresiją, – jis mobilizuojasi (arba demobilizuojasi), kad išvengtų aktyvių veiksmų. Kai mes laimingi, jis pasirengęs padidintam aktyvumui.

Jeigu įvertintume savo organizmo būklę, kai esame labai susijaudinę, pamatytume, kiek daug pokyčių vyksta vienu metu: raumenys įsitempia, širdies dūžiai padažnėja, seilių išskyrimas sumažėja, į kraują plūsteli cukrus ir adrenalinas, suintensyvėja aprūpinimas krauju, vyksta kraujo nuoplūdis nuo odos, ypač rankų ir kojų. (Pastarasis dalykas paaiškina, kodėl nusileidimo bijantys slidininkai šąla labiau nei tie, kurie pasitiki savimi.)

Aprūpinimo krauju suintensyvėjimas ir kraujo nuoplūdis nuo kūno paviršiaus sumažina galimybę netekti daug kraujo tuo atveju, jei būtumėte sužeistas.

Šios reakcijos yra evoliucijos padarinys. Gyvūnas turi būti pasiruošęs veikti kritiškomis aplinkybėmis. Dažnesnis alsavimas bei širdies plakimas suteikia jam daugiau energijos. Raumenys įsitempdami mobilizuojasi intensyviam darbui. Cukraus plūstelėjimas į kraują sukelia staigų energijos antplūdį, adrenalino pagausėjimas padidina kitų svarbių sistemų aktyvumą. Pavojaus metu nereikia energijos virškinimo organams, kurie rūpinasi „ilgalaikio veikimo” energija.

Piktumas žalingas

Mąstymo proceso įtaka fiziologiniams procesams tokia didelė, kad nėra būtina to įrodinėti sudėtingais laboratoriniais aparatais. Jums pakanka atidžiai stebėti save. Kai esate susinervinę, sunerimę, išsigandę, jūsų pirštai atšąla – galite tuo įsitikinti pridėję juos prie smilkinių. Susijaudinus pila šaltas prakaitas, džiūva burna (mat seilių išskyrimas yra virškinamojo proceso, kuris tuomet pristabdomas, dalis). Galite pajusti ir pasikeitusį širdies ritmą bei alsavimą. Taip pat nesunku pastebėti, kad dėl raumenų įsitempimo pablogėja judesių koordinacija. Ir visus šiuos pokyčius sukelia jūsų neramios mintys. Galvokite kitaip, ir jūsų kūno reakcijos nurims.

Mintys gali sukelti ne tik baimę, bet ir pyktį kartu su jam būdingomis fiziologinėmis reakcijomis. Atkreipkite dėmesį: kai pykstate ir jūsų kūnas įsitempia, judesiai tampa griežti, balsas – garsus, veidas išrausta, rankos gniaužiasi, sukandate dantis. Kas diktuoja tokią kūno stimuliaciją? Jūsų mintys, kilusios dėl kažkieno pasakytų žodžių interpretacijos. Žodžių, kurie irgi yra tik minčių išraiška.

Kažkas kažką pasakė – kitaip tariant, sukėlė garso bangas. Savaime jos nieko nereiškia – tol, kol jų neinterpretuosite. Tik interpretavus jūsų smegenyse kils atsakomosios mintys, kurios sukels intensyvias emocijas, o šios – tam tikras fiziologines reakcijas.

Jeigu jūs esate pratęs bet kokius pasakytus žodžius interpretuoti negatyviai, būkite tikri, jog savo organizmui darote daug didesnę žalą nei jūsų priešininkas.

Kodėl žmogus raudonuoja?

Polinkis raudonuoti sutrikus yra gerai matoma fiziologinė reakcija, sukelta žmogaus minčių. Kai jūs ką nors interpretuojate kaip „gėdingą”, kraujas jums plūsteli į veidą. Kad ir kaip stengtumėtės nuslėpti sumišimą, visi supranta, kad jūs manote tapęs pajuokos objektu. Dažniausiai žmonės sutrinka tuomet, kai mano, jog visi jį stebi atsidūrusį nepatogioje padėtyje. Žmonės retai kada raudonuoja būdami vieni. Tai socialinė reakcija, kurią sukelia jautrumas kitų nuomonei.

Jeigu mintys ir interpretacijos sukelia liūdesį arba depresiją, raumenys praranda tonusą, judesiai sulėtėja, kalba tampa tokia tyli ir be intonacijų, kad ją sunku suprasti. Šios fiziologinės reakcijos parengia kūną pasyvumui – būsenai, kurią sukelia mintys apie bejėgiškumą, nepatikimumą ir silpnumą.

Sąmonė ir ligos

Psichosomatiniai sutrikimai nėra įsivaizduojamos ligos. Tai realūs fiziologiniai sutrikimai, atsiradę (arba paaštrinti) užsitęsusio streso, kurio priežastis – destruktyvus mąstymo būdas.

Pavyzdžiui, diabetikų cukraus kiekis kraujyje priklauso ne tik nuo subalansuotos dietos, fizinių pratimų ir insulino injekcijų. Susierzinimas, stresas, konfliktai su aplinkiniais gali sukelti cukraus kiekio pokyčius, o tai savo ruožtu gali privesti prie diabetinės komos, insulino šoko ir chroniškų komplikacijų, kaip antai širdies darbo sutrikimas, kepenų liga arba regėjimo praradimas.

Dramatiškiausi destruktyvaus mąstymo įtakos sveikatai įrodymai yra susiję su „ligomis žudikėmis”. Stiprus ilgalaikis pyktis padidina riziką susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis. Bejėgiškumas ir depresija gali susilpninti imuninę sistemą ir padaryti žmogų lengvai prieinamą infekcijoms bei vėžiui.

Psichosomatinė medicina neatmeta kitų faktorių – paveldimumo, mitybos, fizinio aktyvumo – toksinės aplinkos – įtakos, tačiau prideda ir psichologinį stresą kaip dar vieną svarbų faktorių, veikiantį sveikatą.

Jautrumas ligos simptomams

Daugybė mokslinių tyrimų rodo, kad žmogaus mąstymo būdas veikia jo fizinę būklę. Įrodyta, jog pesimistiškus žmones, turinčius menką savivertę, manančius, kad juos valdo aplinkybės, bijančius sunkių situacijų, dažniau kamuoja galvos skausmai, skrandžio ir stuburo ligos. Be to, destruktyviai mąstantys žmonės yra nuolatiniai gydymo įstaigų lankytojai.

Tyrimų duomenimis, konstruktyviai mąstantys žmonės daug rečiau kreipiasi į gydymo įstaigas dėl įprastų ligos simptomų. Jie rečiau skundžiasi kvėpavimo takų infekcijomis, odos ligomis, viduriavimu, skrandžio bei nugaros skausmais.

Vienas konstruktyvaus mąstymo komponentų yra emocijų valdymas. Žmonės, nesugebantys valdyti savo emocijų, daug jautriau reaguoja į paplitusių ligų simptomus.

Destruktyvūs įsitikinimai

Asmens įsitikinimai taip pat lemia sveikatos problemas, mat jie labai susiję su depresija. Šis faktas dar kartą patvirtina, jog pagrindinis jungiamasis ryšys tarp destruktyvaus mąstymo ir fizinių ligų yra negatyvios emocijos.

Mąstymas veikia sveikatą ir dėl to, kad nuo jo priklauso asmens gyvenimo stilius ir požiūris į savo sveikatą. Organizuoti, savidisciplinuoti žmonės patiria mažiau ligų simptomų. Neorganizuotiems žmonėms, pavyzdžiui, sunku įveikti įprotį persivalgyti.

Ryšys tarp destruktyvaus mąstymo ir nesveiko gyvenimo būdo visiškai suprantamas. Menkai save vertinantys žmonės nėra linkę rūpintis savimi, mat jie yra įsitikinę, jog niekaip negali paveikti savo gyvenimo, todėl nesiekia perspektyvaus tikslo (destruktyvaus mąstymo pavyzdžiai). „Kam čia vargti, jeigu mano veiksmai nieko nepakeis?”

Destruktyviai mąstantys žmonės gali metų metus nesilankyti pas dantų gydytoją, nevalgyti visaverčio maisto, mažai ilsėtis ir nesportuoti. Kai toks gyvenimo būdas juos susargdina, jie nesiima veiksmų, kad padidintų šansus pasveikti.