Lietuvoje vis dar vyrauja apsidraudėliškas požiūris į naujas verslo idėjas
Ankstyvos vystymosi stadijos įmonės tradiciškai nėra laikomos patraukliu taikiniu klasikiniams investuotojams ar bankams, todėl daugeliu atvejų net originalių ir solidų uždarbį žadančių idėjų turintys verslininkai susiduria su gana didelėmis problemomis, siekdami pritraukti kapitalą. Išeitys tokioje situacijoje galimos dvi – arba mėginti verstis savais resursais, arba sulaukti vadinamųjų rizikos kapitalo fondų injekcijų.
Investavimo teorija
Informacijos apie Lietuvoje veikiančius rizikos kapitalo fondus kol kas yra pakankamai nedaug, nes, viena vertus, pačių fondų yra sąlyginai nedaug, o ir sėkmingai veikiančios tokios struktūros nėra linkusios afišuotis. Pasak LPK Ekonomikos ir finansų departamento direktoriaus Mariaus Busilo, rizikos kapitalo fondai yra investavimo forma, kai finansinis investuotojas įsigyja žymų akcijų paketą ir dažnai aktyviai dalyvauja įmonių vystyme. Dažniausiai tokie fondai investuoja turėdami tikslą išauginti bendrovės vertę ir ją realizuoti per biržą ar kitu pardavimo būdu.
Rizikos kapitalo fondai yra viena labiausiai rizikingų, tačiau atnešančių esminės naudos ūkio vystymui, inovacijų diegimui investavimo formų. Daugelyje šalių rizikos kapitalo fondus remia valstybė (pvz. Airija, Didžioji Britanija, Latvija), siekdama didinti ūkio konkurencingumą. ES remia tokių fondų veiklą ir skatina šalis nares dalyvauti suteikiant kapitalą arba bent tam tikras garantijas. Tokie fondai mažina rizikos laipsnį investicijas diversifikuodami į kelias pramonės šakas.
Lietuvoje jau yra nemaža patirtis dirbant su rizikos kapitalo fondais. Šiuo metu rizikos kapitalo fonduose yra apie 100 mln. litų jau investuoto arba skirto investuoti kapitalo Lietuvoje. Rizikos kapitalo fondai ypač sėkmingai veikia spartaus ūkio augimo, technologinės kaitos periodais.
Šie fondai paprastai investuoja į įmonių akcijas, tuo dažnai padidindami įmonių skolinimosi galimybes. Tokiu būdu yra akseleruojamas augimas ir dalinai sumažinama inovacijų atsipirkimo rizika.
Paprastai rizikos kapitalo fondų valdytojais būna patyrę verslo ir investicijų specialistai. Normali rizikos kapitalo fondų grąža yra apie 15 proc. per metus, priklausomai nuo kai kurių objektyvių ir subjektyvių aplinkybių. Antai 2005 metais grynos grąžos vidurkis buvo apie 13 proc.
Tradiciškai aktyviausiai rizikos fondų veikloje dalyvauja privatūs asmenys, bankų bei draudimo bendrovių antrinės įmonės, didelių kompanijų antrinės įmonės, mėginančios sieti inovacijas su pagrindinės įmonės veikla. Taip pat rizikos kapitalo fondų veikloje dažnai dalyvauja valstybės struktūros, besirūpinančios strateginėmis laikomų ūkio sričių ar įmonių grupių vystymu, ekonomine bei finansine politika, nukreipta į konkurencingumo didinimą, vadinamojo „proveržio” galimybių paieškas ir t.t. Paprastai valstybė dėmesį koncentruoja į aukštųjų technologijų sektorius, tačiau privatūs rizikos kapitalo fondai nevengia investuoti ir į tradicines veiklas.
Rizikos praktika
Lietuvoje šiuo metu aktyviausiai veikia tokios rizikos kapitalo įmonės kaip „Hermis Capital”, „Strata”, „Invalda”, „MG Baltic”, „SEB Vilniaus banko rizikos kapitalo valdymą” „East Capital” bei keletas kitų bendrovių, kurioms tinka oficialus tokios veiklos apibrėžimas – profesionalus investavimas į nelistinguojamų arba naujai kuriamų įmonių akcijas, pagal patvirtintas rizikos fondo taisykles. Tokių fondų tikslas paprastai būna ne palūkanos ar kasmetiniai dividendai, bet įmonės pardavimas naujiems šeimininkams, prieš tai kilstelėjus jos veiklą į kokybiškai naują lygį ir gavus maksimaliai didelį pelną.
Pasakodamas apie rizikos kapitalo fondų kasdienybę „Strata” vadovaujantis partneris Arvydas Strumskis patvirtino, kad minėtas apibrėžimas yra pakankamai tikslus, tačiau čia pat pacitavo vieną garsiausių ekonomikos teoretikų, praėjusio amžiaus pirmoje pusėje apibūdinusį šią veiklą.
„Benjaminas Grahamas sakė, kad tikras investavimas yra tas, kuris po gilios analizės suteikia saugumą investuotai sumai ir sudaro sąlygas patenkinamai grąžai. Visa kita yra spekuliacija. Geriausių rezultatų pasiekę rizikos kapitalo fondai iš tiesų išsiskiria įžvalgumu, gebėjimu naudoti žinias ir informaciją”, – dėstė A.Strumskis.
„Strata” vadovaujantis partneris devynerius metus iki šių metų birželio dirbo įmonėje „Scandinavian Baltic Development Ltd”, kurios pagrindinis steigėjas buvo Europos rekonstrukcijos bankas. Per šį laikotarpį fiksuotos trukmės investicinis fondas investavo 21 mln. eurų ir prisidėjo prie tokių įmonių, kaip „Sonex Group”, „Kauno pieno centras”, „Alna”, „Utenos trikotažas” bei keleto kitų suklestėjimo.
„Užsienio rizikos kapitalo fondų veikla prasidėjo netrukus po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, nes tuomet galimybės gerai uždirbti įsigyjant, sutvarkant ir parduodant kai kurias įmones buvo gana akivaizdžios. Visgi patirtis parodė, kad vien tik nusipirkti nepakankamai įvertintą įmonę nepakanka. Norint gerų rezultatų, visuomet tenka įdėti daug energijos ir pastangų kuriant pridedamąją vertę”, – akcentavo A.Strumskis.
Verslininko teigimu, aktyvus rizikos kapitalo fondų dalyvavimas priimant svarbiausius sprendimus, efektyvi vadyba, tinkamos strategijos formavimas yra svarbiau nei finansinės investicijos, nes jei įmonei trūksta tik pinigų, kai kuriais atvejais jų paprasčiau pasiskolinti banke.
„Tačiau dažniausiai pinigų nepakanka – iš tiesų radikaliai pakeisti situaciją bei gerų rezultatų pasiekti galima tik įgyvendinant kompleksą priemonių, pradedant ekspertinėmis žiniomis apie rinkas ir baigiant gebėjimais numatyti ūkio raidos tendencijas. „Scandinavian Baltic Development Ltd” turėjo tris pagrindines investicines kryptis – tekstilės, maisto pramonės bei informacinių technologijų ir visose pasiekė iš tiesų įspūdingų rezultatų, tačiau vieną kartą patyrėme nesėkmę. Įsigijus medvilninių verpalų ir tekstilės bendrovės „Trinyčiai” akcijų paketą, nepaisant visų pastangų, po kurio laiko pasirodė, jog „pakelti” šią įmonę bus neįmanoma, todėl inicijavome jos bankrotą”, – pasakojo A.Strumskis.
Vienu sėkmingiausių pavyzdžių jis pavadino darbą su Estijos kompanija „Tallegg”, užsiimančia vištienos bei kiaušinių pardavimu. Radikaliai pakeitus šio bendrovės investicinę politiką, jau po keleto mėnesių buvo sutaupytos milijoninės sumos ir pasiekta šokiruojančiai gerų rezultatų. Pasak A.Strumskio, šis atvejis akivaizdžiai parodė, jog pridedamąją vertę kuria ne tik kapitalas, bet ir informacija, žinios ir gebėjimai numatyti ateities tendencijas.
Lietuviški apsisukimai lėti
LPK mokslo ir inovacijų komiteto pirmininkas prof. Juozas Gecevičius, komentuodamas minėtus pavyzdžius, savo ruožtu apgailestavo, kad kai kuriais atvejais verslininkai patys nesugeba pasinaudoti esamomis galimybėmis ir kilstelėti įmonių veiklą į naują lygį. Jo teigimu, prieš kurį laiką surengus apklausą, iš 720 gamybinių įmonių buvo gauti viso labo 12 atsakymų, jog kažkam kažko reikia…
„Iškalbingas ir tas faktas, jog kai kuriose moderniose šalies maisto pramonės įmonėse iki 24 proc. žmonių atlieka pakavimo operacijas. T.y. įsigijus modernią technologinę įrangą, tam tikrose grandyse buvo pataupyta, – pasakojo J.Gecevičius. – Vienai su celiulioze dirbančiai įmonei siūlėme tam tikras inovacijas, kurios būtų leidusios gamybą paversti nepalyginamai efektyvesne, tačiau nieko sudominti tuo nepavyko”.
Profesoriaus teigimu, paprastai nuo mokslo žmonių pasiūlymų investuoti į kokias nors modernias ir inovatyvias technologijas, įmonių savininkai ginasi klausimais, kodėl jie to niekur kitur nėra matę ar girdėję, kodėl to nedaro Vakarai ir kur galima pamatyti veikiančią liniją…
Panašiai kalbėjo ir prie Ūkio ministerijos veikiančios bendrovės INVEGA verslo plėtros skyriaus vadovas Audrius Zabotka.
„Nemažai verslininkų rizikos kapitalo fondų domėjimąsi jų įmonėmis traktuoja kaip bandymus perpirkti verslą ir pradeda abejoti, ar tikrai jie patys nori „prarasti” savo darbo vietą”, – pastebėjo A.Zabotka.
„Invega” atstovas prognozavo, kad paklausą šioje srityje greičiausiai sukurs atsiradusi pasiūla. T.y. valstybės dalyvavimas rizikos kapitalo fondų veikloje, taip gerokai sumažinant privačių investuotojų riziką ir padidinti aktyvumą bei išsklaidant smulkiųjų įmonių savininkų abejones.
Beje, Latvijoje daugiau kaip metus veikia 3 rizikos kapitalo fondai, tuo tarpu Lietuvoje įstatymai lig šiol netgi neleidžia tokių struktūrų steigti. Todėl visi mūsų šalyje veikiantys fondai yra registruojami užsienyje. A.Zabotka patikino, kad padėtis turėtų iš esmės keistis kitais metais, kai pasikeis įstatyminė bazė, o dalis 2007-2013 metų finansinio laikotarpio ES paramos bus naudojama rizikos kapitalo fondų veiklai.