Daktaro disertaciją JAV apsigynusi lietuvė gilinosi ne tik į etnokultūros problemas, bet ir mokėsi teatro meno bei vaidino spektakliuose
Dalia Cidzikaitė į Jungtines Amerikos Valstijas išvyko baigusi Vilniaus pedagoginį universitetą. Metus padirbėjusi sostinės Vaikų paramos centre, sulaukė pasiūlymo Ilinojaus universitete (Čikagoje) parengti daktaro disertaciją. Jauna specialistė šešerius metus užjūryje studijavo doktorantūroje, dėstė įvairiuose JAV universitetuose, vaidino spektakliuose.
Stipendiją skyrė JAV lietuvių fondas
„Kai Ilinojaus universiteto profesorė Violeta Kelertienė pakvietė studijuoti doktorantūros programoje Amerikoje, nedvejodama sutikau, – sako filosofijos mokslų daktarė D.Cidzikaitė. – Siekdamas akademinės karjeros privalai gauti naujų impulsų savo kūrybiniams ieškojimams, nes ketverius ar net šešerius metus, jei baigi dar ir magistrantūrą, pasimokius vienoje aukštojoje mokykloje jau nebesinori klausytis tų pačių dėstytojų. Tad daktarato rengimas užjūryje buvo puiki proga įgyti naujos patirties ir žinių”.
Studijoms Ilinojaus universitete Čikagoje Daliai JAV Lietuvių fondas skyrė stipendiją, už kurią doktorantė turėjo ne tik pragyventi, bet ir dėstyti lietuvių kalbą. Vieniems, „gryniems” amerikiečiams, ši kalba buvo egzotiška ir negirdėta, kiti ja domėjosi, nes buvo su mūsų tautiečiais sukūrę šeimas. Dar kitiems, trečiosios lietuvių emigrantų kartos atstovams, tai buvo būtinybė. Pasak Dalios, tie, kurie lankydavo jos vedamus vasaros kursus, pavyzdžiui, Indianos universitete Blumingtone ar Vašingtono universitete Sietle, lietuvių kalbą išmoko visai neblogai. Jaunai dėstytojai vėliau malonu būdavo skaityti lietuviškai jai rašytus studentų laiškus. „Tradiciniai” universitetų studentai Dalios vedamus lietuvių kalbos užsiėmimus lankydavo keturis kartus per savaitę, to, pasak pašnekovės, kalbai išmokti neužtekdavo.
Daktaro disertaciją Ilinojaus universitete Dalia rengė šešerius metus. Amerikos universitetuose doktorantūros studijos kiek kitokios nei Lietuvoje: tik pradėjus studijuoti niekas nespaudžia pasirinkti temą – iš pradžių tenka lankyti įvairius kursus, rinkti kreditus ir tik po dviejų su puse ar trejų metų tenka nuspręsti, kokia tema rašys darbą. Prieš tai dar reikia išlaikyti egzaminus.
„Man pasirodė įdomi tema apie etninių bendruomenių – žydų, rusų, lenkų, romų įvaizdį lietuvių kultūroje bei literatūroje, – sako Dalia. – Disertaciją, vadovaujant profesorei V.Kelertienei, parašiau per dvejus su puse metų, ją sėkmingai apsigyniau. Atliktais tyrinėjimais esu patenkinta”.
Lietuvei buvo malonu, kad ginantis disertaciją dalyvavo keletas žinomų, šiuo metu JAV dirbančių lietuvių profesorių, kurie jos darbą įvertino gerai.
Studijavo ir aktorinį meistriškumą
Filosofijos mokslų daktarė neslepia: norėtų, kad jos darbą, galbūt šiek tiek pakoreguotą, išleistų kokia nors leidykla. „Manau, kad tie mano tyrinėjimai ir analizė, paremti iš dalies lietuviška kultūra ir kažkiek suderinti su vakarietiška teorija, galėtų būti įdomūs ir Lietuvos aukštųjų mokyklų studentams”, – mano jaunoji mokslininkė. Pirmasis „amerikietiškas” lietuvės gyvenimo etapas užjūryje baigėsi, bet Dalia tiki, kad jis – ne paskutinis. Apsigynusi disertaciją mokslininkė galėjo Jungtinėse Valstijose gyventi ir dirbti dar vienus metus, bet dabar vėl sugrįžo į Lietuvą. „Jaučiuosi tarsi gyvenčiau tarp dviejų kontinentų. Jei sulaukčiau įdomių pasiūlymų, turbūt vėl važiuočiau į užjūrį. Pedagoginė veikla man sekasi, tai, ką gavau studijuodama, noriu paskaitomis grąžinti kitiems”, – sako Dalia.
Jaunai mokslininkei mielas ne tik akademinis darbas: studijuojant doktorantūroje reikėjo rinktis antrą specialybę (tai lietuvė laiko dideliu privalumu), ir Dalia nedvejodama pasirinko aktorystę, baigė aktorinio meistriškumo kursus. Dar Vilniuje lankė Gedimino Storpirščio dramos studiją „Elementorius”, tad ir Čikagoje su malonumu pasinėrė į kūrybinę veiklą. „Kasdien repetuodavome po tris keturias valandas, statydavome spektaklius. Repeticijos padėjo atsipalaiduoti, kūrybinis darbas teikė malonumo, buvo puiki iškrova rašant disertaciją. Todėl sėdėjimas bibliotekose neišvargino”, – dalijasi prisiminimais Dalia.
Jaunos moters kūrybiniame bagaže – šeši spektakliai, kuriuos teko vaidinti profesionalioje scenoje. Dalia dirbo su trimis teatro kompanijomis, taip pat vaidino lietuvių teatro sambūryje „Žaltvykslė”. „Labai susidomėjau JAV gana populiaria teatro pakraipa – judesio teatru, kai scenoje svarbiausia ne tiek žodis, kiek judesys, gestas, kūno kalba, – pasakoja D.Cidzikaitė. – Patikdavo vaidinti tokiuose spektakliuose”.
Čikagoje turi draugą
Dalia dar dėstė teatro analizę Kolumbijos koledžo Teatro fakultete. Tarp 25 studentų, su kuriais dirbti labai patiko, buvo ir viena lietuvaitė. Iki šiol geriausi jos draugai yra tie, su kuriais kartu praleista daug repeticijų valandų. Iš teatro, jei jis nėra išlaikomas valstybės ar miesto, sako Dalia, niekas negali pragyventi – dauguma jos bičiulių aktorių dirba įvairiuose biuruose, dėsto mokyklose ar universitetuose. „Mano didžiausias atlyginimas už suvaidintus 25 spektaklius, kuriuos repetavome du mėnesius, buvo 125 doleriai. Tai – penktadalis sumos, kokią mokėjau už butą”, – prisimena ir tokią gyvenimo pusę Dalia.
Butą ji nuomojo kartu su kita lietuve, kuri ištekėjo už švedo ir išvažiavo gyventi į vyro šalį. Kitas buto bendranuomininkis buvo jaunuolis indas. Apie gyvenimą Amerikoje Dalia gali pasakoti daug, nes patyrė visokių įspūdžių, sutiko įvairių žmonių, tarp jų ir nemažai tautiečių. Per pirmus dvejus gyvenimo JAV metus ji jautė didelę nostalgiją Lietuvai. „Paskui nostalgija niekur neišnyko, bet tapo kiek antraeilė, – sako Dalia. – Suvokiau, kad gyvenu vieną kartą ir galiu pražiopsoti daug dalykų, kurie tuo metu buvo čia pat, šalia manęs”.
Užjūryje ji turi draugą – amerikietį, kuris yra baigęs politologijos ir teisės mokslus, apsigynęs daktaro disertaciją. Dalia nesistengia prognozuoti, kaip susiklostys santykiai su šiuo Čikagoje advokatu dirbančiu jai artimu žmogumi. Abu sakė kol kas nenorintys skubinti įvykių.
Dalia turi dar vieną jai patinkanti užsiėmimą – yra JAV leidžiamo laikraščio „Amerikos lietuvis” korespondentė. Gyvendama Čikagoje rašė apie JAV visuomenines kultūrines aktualijas, o dabar Lietuvoje jai įdomu ieškoti temų, susijusių su Amerikos lietuvių gyvenimu.
Turi laikytis šalies taisyklių
„Kai Amerikoje ne vienus metus pragyveni legaliai, supranti, kad turi laikytis šios šalies diktuojamų taisyklių: turėti darbą, apsidrausti socialiniu medicininiu draudimu, mokėti kitus mokesčius. Tada tavo atlyginimas gerokai sumažėja. Tie, kurie atvažiavę trumpam gyvena nelegaliai ir sako, kad galima nesunkiai ir daug uždirbti, kalba netiesą, – įsitikinusi filosofijos mokslų daktarė. – Nelegalams lengviau tol, kol jie nemoka mokesčių ir visą atlyginimą dedasi į kišenę. Vėliau iliuzijos, kad svečioje šalyje seksis geriau, žlunga”.
Dalia už socialinį medicininį draudimą kas pusmetį mokėdavo apie 500 dolerių. Pas kelis gydytojus pasitikrinti profilaktiškai nueidavo tik kartą per metus. „Šie vizitai man kainuodavo maždaug tūkstantį dolerių, nes tokia suma buvau apsidraudusi. Šešerius metus mokėjau pinigus, kurių visų tikrai nepanaudojau. Jei būtų atsitikusi nelaimė ar rimtai susirgčiau, tektų išleisti kelis kartus daugiau lėšų”, – pasakoja po šešerių metų į Lietuvą sugrįžusi D.Cidzikaitė.