Vilniaus savivaldybė ryšis įgyvendinti… prastą projektą.
Tokią nuostatą išsakė Miesto plėtros departamento Miestovaizdžio skyriaus vedėja Vaiva Deveikienė, kai paaiškėjo, kad nė vienas iš Vingrių šaltinių skvero projektų, pateiktų konkursui, netinkamas realizuoti.
Unikalioje, didelę paminklosaugos reikšmę turinčioje ir UNESCO saugomoje teritorijoje Vilniaus senamiestyje – tarp Mindaugo ir Pylimo gatvių – numatyta įrengti Vingrių šaltinių skverą. Projektus konkursui pateikė dvi autorių grupės. Antradienį šie projektai buvo pristatyti visuomenei, juos vertino specialistai. Po dvi valandas trukusių aptarimų nuspręsta, kad nė vienas nėra tinkamas įgyvendinti.
Tačiau Vilniaus savivaldybės Miesto plėtros departamento Miestovaizdžio skyriaus vedėja Vaiva Deveikienė aptarimo dalyviams pranešė: „Iš pagarbos žmonėms, kurie dalyvavo konkurse ir įveikė jo sąlygas, turi būti paskelbtas nugalėtojas. Jei pratęstume konkursą, būtų nesąžininga dalyvavusiųjų atžvilgiu. Todėl naujo konkurso nebus, lapkričio 24-ąją konkurso vertinimo komisija pateiks savo išvadas…”
Pritrūko laiko
Atrodytų keista, kad sostinės savivaldybės ir Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūros surengtame Vingrių šaltinių skvero projektų konkurse dalyvavo tik dvi autorių grupės. Tarsi nė nebuvo savivaldybės tinklalapyje skelbimo, kviečiančio architektus, kraštovaizdžio architektus, dizainerius, kitų sričių specialistus ir aukštųjų mokyklų studentus dalyvauti konkurse. Juolab kad pateikus įdomių projektų atsivertų perspektyva laimėti autorinius honorarus. Jei ne pirmos (20 tūkst. Lt), antros (10 tūkst. Lt), trečios (5 tūkst. Lt) vietos, tai bent vieną premiją iš dviejų skatinamųjų (po 2 tūkst. Lt).
Kodėl taip negausiai dalyvauta konkurse, savo nuomonę išsakė Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos pirmininkas Alvydas Žickis. Jis priminė, kad apie Vingrių šaltinių skvero konkursą kalbėta dar pavasarį, bet konkursas paskelbtas tik rugpjūtį, o spalio 2-oji buvo paskutinė projektų pateikimo data. Žickis įsitikinęs, kad norintiesiems pateikti savo darbus buvo skirta labai mažai laiko.
Kaip LŽ informavo Miesto plėtros departamento Planavimo, apskaitos ir sutarčių skyriaus vyriausiasis specialistas Saulius Petronis, konkursu susidomėjo ir užsiregistravo 11 potencialių konkurso dalyvių. Pasak valdininko, jų neturėjo gąsdinti dideli reikalavimai – rugsėjį buvo supaprastintos sąlygos, apie tai skelbta spaudoje, buvo informuoti galimi konkurso dalyviai.
Tačiau pateiktus darbus recenzavęs architektas Augis Gučas ir tas supaprastintas sąlygas įvertino kaip sudėtingas, griozdiškas ir keistas: vien procedūrinių dalykų – trys puslapiai. Tarp jų net – Tiekėjo sąžiningumo deklaracija.
Vingrių šaltiniai
Ledynmečio laikais susiformavę Vingrių šaltiniai ilgus amžius teikė vandenį miestui. Juos minėjo istorikas Teodoras Narbutas, aprašinėdamas XIV amžiaus pabaigos Vilnių. Išliko ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro 1501 metų raštas, kuriuo jis Vilniuje besikuriantiems vienuoliams dominikonams dovanojo žemės sklypą, keturias smukles ir Vingrių šaltinius su teise tiekti vandenį miestiečiams. Vingrių šaltinių vanduo iš pradžių upeliu, vėliau nutiestais mediniais vamzdžiais miestui tarnavo iki XIX amžiaus pabaigos.
Šią istorinę Vilniaus vietą įprasmina Vingrių gatvė, unikalūs archeologiniai radiniai ir sveikintinas noras kol kas apleistame 1,44 hektarų plote įrengti Vingrių šaltinių skverą. Čia, kaip skelbia konkurso tikslas, remiantis istoriniais duomenimis, turi būti sukurta šiuolaikinė vieša erdvė, išsauganti, konservuojanti ir eksponuojanti išlikusius autentiškus vandens gavybos įrenginius ir su jais susijusius statinius. Anot konkurso sąlygų, teritoriją būtina maksimaliai panaudoti naujiems želdiniams ir atviriems vandens telkiniams įrengti, sukurti jaukią poilsio aplinką ir panašiai. Tiesa, kaip buvo pastebėta per projektų aptarimą, rengiant sąlygas kiek persistengta, kai prašoma numatyti galimybę skvero lankytojams atsigerti šaltinių vandens. Jis, ilgą laiką nuodytas netoli veikusių gamyklų nuotekų, netinkamas gerti.
Su požeminiais garažais
Architektas Gučas, recenzuodamas konkursinius darbus, sakė, kad abiejų projektų autoriai įvykdė konkurso sąlygas. Tačiau jie mato skirtingą Vingrių šaltinių skvero ateitį. Vienas šioje teritorijoje siūlo nieko nebestatyti. Kitas suprojektavo ir makete pavaizdavo net būsimus namus šalia skvero, numatė naujus automobilių važiavimo kelius. Skirtingai siūloma saugoti išlikusius vandens įrenginius: vieni derinasi prie susiklosčiusių istorinių dalykų, kiti rekomenduoja imtis didelių ir brangių darbų šlaituose gręžiant gręžinius, o po vandens baseinėliais nuo Vingrių iki Pylimo gatvių (tarp pirties ir „Lietuvos” kino teatro) planuoja įrengti požeminius garažus. Skirtingas požiūris ir į želdinius: pirmojo projekto autoriai siūlo labai taupią ir, anot Gučo, ideologiškai teisingą aplinką, o kita grupė teritoriją norėtų matyti apsodintą įvairiais, kažkodėl net egzotiškais augalais.
Dar daugiau pastabų apie želdinius pateikė kraštovaizdžio architektė Milda Aidukaitė, pasigedusi augalų pasirinkimo motyvų. Specialistė pastebėjo, kad viename projektų net nenurodyti medžiai, kuriuos numatoma palikti ar kirsti. Aidukaitė priekaištavo ir konkurso rengėjams, nereikalaujantiems, kad būtų suprojektuoti ir šviestuvai – svarbus akcentas.
Prieš urbanizaciją
Į renginį atėjo iškilių Lietuvos mokslininkų, neabejingų Vingrių šaltinių teritorijos likimui. Profesorius habil. dr. Vytautas Juodkazis su Vilniaus universiteto Hidrogeologijos ir inžinerinės geologijos katedros darbuotojais bei studentais 2001-2004 metais tyrinėjo Vingrių šaltinius, vos 3 metrų gylyje į kanalizacijos vamzdžius nukreiptą jų vandenį. Atkreipęs dėmesį į tai, kad būtina pristatyti senojo vandentiekio liekanas, profesorius akcentavo, jog šiandien užuot kalbėjus apie toli gražu ne tyrą šaltinių vandenį, vertėtų pagalvoti apie bendrovės „Vilniaus vandenys” teikiamo vandens reprezentaciją istorinėje vietoje. Profesorius pabrėžė, kad šioje vietoje būtina atlikti ir išsamius geologinius tyrimus.
Lietuvos gamtos draugijos prezidentas, profesorius habil. dr. Algirdas Grigas pasidžiaugė, jog ketinimai sutvarkyti Vingrių šaltinių teritoriją teikia vilties, kad bus atkreiptas dėmesys ir į kitus garsius sostinės šaltinius, tarp kurių ypač reikšmingi Misionierių šaltiniai. Profesosius įsitikinęs, kad Vingrių šaltinių skvere turi vyrauti kuo natūralesnė aplinka – lietuviški medžiai ir paprastas akmuo, o ne trinkelės. Jam pritarė ir profesorius, habil. dr. Konstantinas Jakovlevas-Mateckis iš Gedimino technikos universiteto, požeminį garažą šioje vietoje įvardijęs kaip nusižengimą pačiai Vingrių šaltinių skvero idėjai.
Tačiau ypač skausmingai į projektus reagavo Vilniaus universiteto docentas Ramutis Bonifacijus Mikšys. Jo manymu, konkurso dalyviai nesuprato sąlygų, todėl projektuose tiek daug šiai vietai netinkamų dalykų. „Maldauju architektų: neurbanizuokite šių šventų mums visiems vietų!” – aistringai kalbėjo Mikšys. Jis įtarė, kad Vingrių šaltinių skvero idėja gali pavirsti „biznio” projektu.
Pamiršo žmones
Vingrių gatvės gyventoja prašė, kad kuo daugiau liktų erdvės, nes, Vingrių šaltinių prieigas užstačius namais, nebeliks į ką žiūrėti. Du piliečiai, pasipiktinę, kad vieno projekto autoriai į savo teritoją įtraukė jų garažus, išėjo ir salės.
Kito darbo autoriai taip pat nesismulkino: vieša erdve – keliuku – atskyrė mokyklą nuo jos stadiono. Jie, matyt, nežino, kad šiais laikais mokyklos nuo prašalaičių stengiasi atsitverti tvoromis. Jakovlevas-Mateckis stebėjosi, kaip galima nepaisyti tikrovės reikalavimų.
Koks bus sprendimas
Specialistų ir visuomenės atstovų nuomonės sutapo: nė vienas iš projektų nėra tinkamas įgyvendinti. Miestovaizdžio skyriaus vadovei Deveikienei pakartojus, kad lapkričio 24-ąją bus išrinktas geriausias projektas ir „bus būtinai einama prie realizacijos”, pasigirdo racionalus pasiūlymas: apdovanoti vieną autorių grupę premija „iš pagarbos dalyviui” ir skelbti naują konkursą. Toks sprendimas neprieštarautų įstatymams. Jį girdėjo keturi iš septynių vertinimo komisijos narių. Viena jų – Lietuvos architektų sąjungos vicepirmininkė, Restauratorių sąjungos narė Irena Kliobavičiūtė vis kartojo kolegoms: „Aš prieš tokią „realizaciją!” To negali būti!”