Jų – keli. Pirmas: Vilniuje atidaryta garsiojo Clemenso Kalischerio fotografijų paroda. Antras: 85 metų kūrėjas atvyko į savo parodos atidarymą. Trečias: iki lapkričio 24-osios (o gal ir ilgiau) Lietuvoje viešėsiantį Kalischerį galime sutikti fotografuojantį Vilniuje ar kuriame nors… šalies kaime.
Tai vos keli garsiojo amerikiečių fotomenininko Clemenso Kalischerio, kuris nuo seno vadinamas nematomu žmogumi, viešnagės Lietuvoje akcentai. Netikėtas, stebuklui prilygstantis pasaulinio garso fotografo apsilankymas mūsų šalyje ir ne mažiau įspūdinga jo paroda „Nematomas žmogus” iki gruodžio 10 dienos veiks Vilniaus „Prospekto” fotografijos galerijoje.
Pradžia
Ekspozicijoje apie 60 fotografijų, kurias lydi 1947-1949, 1958 metų datos ar praėjusio amžiaus 6-8 dešimtmečius ženklinantys parašai. Tai tarsi dokumentinės juostos „stop kadrai”, iš gyvenimo tėkmės išskyrę nesuvaidintus įvykius, įamžinę to vyksmo dalyvius. Tai darbų serijos „Perkeltieji asmenys: atvykimas į Niujorko prieplauką”, „Perkeltieji asmenys: belaukiant Emigracinės tarnybos patikrinimo” ar „Perkeltieji asmenys: giminių ir draugų sutikimas bei sveikinimas”. Pirmųjų serijų fotografijose daug lagaminų ir daug žmonių – ypač vaikų bei garbaus amžiaus senių. Ir vieni, ir kiti, susitaikę su likimu, ramiai stebi aplinką. Neramu žiūrovui, kai susiduria su tų žmonių žvilgsniu ir negali atitraukti akių nuo miegančio vaiko ar mergaitės, tvirtai spaudžiančios lėlės ranką… Trečioji šios serijos dalis – sutiktuvių džiaugsmas ir viltis. Ją spinduliuoja kad ir jauna moteris, dar nenusiplėšusi kortelės su raidėmis „T.A”, su lagaminu, krepšiu, gėlėmis ir rankinuku skubanti pasitikti naujo gyvenimo.
Į tą gyvenimą Baltimorėje (JAV) 1942-aisiais iš gimtojo Lindau (Vokietija) per Šveicariją, Prancūziją bei Maroko uostą Kasablanką atplaukė ir dvidešimt vienų metų Kalischeris. 1945 metais jis jau dirbo „France Press” agentūroje Niujorke ir gavo pirmąją užduotį – fotografuoti paskutinį keleivinio laivo „Normandie” reisą.
Humanistiniai darbai
Kalischeris dirbo, mokėsi ir sukūrė šiandien Vilniuje eksponuojamus darbus. Tarp jų „Keturi draugai”, „Airė su savo vaikais prie lango”, „Gatvės vaikai” – tai 1949 metų portretai, iš kurių šypsosi įvairių tautų ir rasių neturtingi, bet laimingi vaikai bei suaugusieji. Tais pačiais metais geležinkelio stotyje „Pen Station” nufotografuota „Skaitanti moteris” – tiksliau, dvi moterys ir jas stebintys vyrai – jau dramaturgijos šedevras, galintis pretenduoti į psichologinio romano ar filmo pirmąjį kadrą. Kalischeris atkreipė dėmesį ir į stotį, įamžino ir kitas Niujorko vietas, sparčią miesto statybą: „Spaudos kioskas Times Square”, „Empire State Building statyba”, „Avarinis išėjimas”, „Grand Street”, kitos fotografijos.
1951-aisiais fotografas paliko Niujorką ir apsigyveno Masačuseto valstijoje. Parodoje yra fotografijų iš šios ir ypač daug iš Vermonto valstijų. Įprasti buitiniai mažų miestelių gyvenimo vaizdai „Pasivažinėjimas rogutėmis”, „Mokyklos autobusas”, „Keturių vyrų sueiga”, „Kepėjos”, „Lošimas kortomis” ir daugelis kitų Kalischerio darbų, įamžinusių žmonių gyvenimą, jau šešis dešimtmečius žavi žiūrovus, o fotomenininkui suteikė daugybę apdovanojimų, humanistinės fotografijos kūrėjo ir nematomo žmogaus vardą.
Fotografuoja nefotografuodamas
„Kai Kalischeris man padovanojo mano fotografiją, labai nustebau, nes nepastebėjau, kai jis, pakėlęs prie akių aparatą, mane fotografavo, – LŽ pasakojo Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Antanas Sutkus. – Daug kartų susitikome, mačiau jį, jo rankas, fotoaparatą, bet kad fotografuotų… Beveik per dešimt jo viešnagės dienų Vilniuje to nepastebėjau. Nors Kalischeris tikrai daug fotografuoja – per savo darbus net į parodos atidarymą atlėkė uždusęs, vos nepavėlavo”.
Kas vienam garsiausių pasaulio fotografų, dalyvavusiam istoriniame 1955 metų Modernaus meno muziejaus (Niujorkas, JAV) fotografijos projekte „The Family of Man”, įdomu Lietuvoje, į ką ypač atkreipia dėmesį?
Fotomenininkų sąjungos darbuotojai gūžčioja pečiais ir sako, kad svečias – labai malonus žmogus, įdomus pašnekovas. Jam, pirmąkart atvykusiam į Lietuvą, regis, viskas nepaprastai įdomu.
„Tačiau jis nekalba apie tai, ką sumanęs, netrykšta ir jokiom kitom emocijom, – pasakojo sąjungos vyriausioji ryšių su užsieniu ir leidyba koordinatorė Rima Kiubaraitė-Sutkienė. – Tiesa, fotografas prasitarė, kad mūsų kavinėse labai šlykšti muzika. Dar svečią pribloškė moterys – nustebęs paklausė, kodėl jos taip „elegantiškai” rengiasi. Turėjo galvoje, kad mūsų moterų ir merginų makiažas bei rūbai primena laisvo elgesio atstovių skonį…”
„Jis labai paprastas, reklamos ir skambių ditirambų nekenčiantis žmogus, – kalbėjo Sutkus. – Ramus, nepretenzingas, bet… savitai reaguoja į kvietimus rengti parodas”. Neseniai, pavyzdžiui, jis atsisakė parodos Paryžiuje, nes nuvykęs į toje galerijoje vykusį kolegos parodos atidarymą pamatė, kad visi geria vyną, klauso muzikos, o į kūrinius net nežiūri…
Pasaulis yra mažas
Kaip pavyko Kalischerį pasikviesti į Vilnių, apie kurį jis nieko nebuvo nė girdėjęs? Tai Sutkaus ir prestižinės Berlyno (Vokietija) galerijos „Argus Fotokunst” steigėjo, dokumentinių filmų kūrėjo Norberto Bunge nuopelnas. Pastarasis – didelės, beveik 180 puslapių monografijos „Clemens Kalischer”, išleistos 2002 metais, sudarytojas. Tą knygą Bunge galerijoje, kur vokietis surengė jau keturias Sutkaus parodas, ir pamatė mūsų Fotomenininkų sąjungos pirmininkas. „Tada ėmiau įkalbinėti Bunge, kad jis tarpininkautų kviečiant Kalischerį į Lietuvą, – prisiminė Sutkus. – Įvyko stebuklas – ne tik surengėm parodą, bet ir pats 85-metis autorius atvyko. Ne bet kaip: atskrido iš Amerikos į Paryžių, išsinuomojo mašiną ir… sėdo prie jos vairo. Beje, įsikalbėjus paaiškėjo, kad Kalischeris toj Amerikoj gyvena netoli mūsų fotomenininko Jono Dovydėno. Koks mažas pasaulis…”