Apie skyrybas prakalbusio dainininko žmona patyrė, kad kasdienybė gali smarkiai skirtis nuo lyriškų dainų
Dainininkas Romas Dambrauskas atsisveikino su Kaunu. Asmeninius savo daiktus ir brangią aparatūrą jis išsivežė į Mažeikius – miestą, iš kurio atvyko prieš ketverius metus, kai susituokė su kauniete medike Asta. Šiandien dainininkas viešai kalba apie skyrybas.
„Linkiu tau tik sėkmės”, – parašė jam elektroninį laišką Asta Dambrauskienė, kuri vis dar tebėra oficiali R.Dambrausko žmona. „Man labai sunku, bet stengsiuosi nepalūžti”, – kalba ji apie išsiskyrimą su didžiąja savo gyvenimo meile.
Į namus grįžti nežada
Kas atsitiko, kad pora, dar neseniai žiniasklaidai atviravusi apie gražius santykius, pasakojusi apie naują nuosavą namą Kaune, Vytėnuose, staiga prabilo apie skyrybas?
„Išvažiavau, ir viskas. Dabar laikinai gyvenu Mažeikiuose, o paskui bus matyti. Gal apsistosiu Šiauliuose, o gal – Kaune”, – kalba R.Dambrauskas. Ir iš karto užtikrina: net jei jis vėl apsigyvens Kaune, tai jau nebebus namas Vytėnuose, kurį įsirengė kartu su žmona Asta.
„Esu uždaras žmogus, ir apie savo asmeninį gyvenimą nepasakosiu, – sakė dainininkas „Kauno dienai”. – Lietuva gali nagrinėti ŽAS-ų ar Žvagulių gyvenimą, man – jokio skirtumo. Aš gyvenu, kaip gyvenu, ir elgiuosi, kaip man atrodo. Tai yra mano asmeninis reikalas”.
„Aš nustėrau, kad jis, kaip visuomet nepanoręs atvirai pasikalbėti su manimi, viešai prabilo apie mūsų skyrybas, – sako A.Dambrauskienė, apie savo vyro ketinimus perskaičiusi keliuose laikraščiuose ir internetiniame portale. – Man tai buvo smūgis. Stiprus. Tokie smūgiai gali parklupdyti žmogų”.
„Dar kartą įsitikinau, kad gyvenime tas žmogus visiškai ne toks, kaip dainose”, – prataria moteris.
Vietoje pokalbio – durų trinktelėjimas
„Aš įsimylėjau labai romantišką, korektišką, švelnų, jausmingą vyrą. Mokantį mylėti ir priimti meilę. Tokį žmogų mačiau jo dainose. Bet gyvenime to nebuvo ir nėra”, – sublizga ašaros A.Dambrauskienės akyse.
„Pasakoju tik todėl, kad jo gerbėjos, kurios rašo laiškus, siunčia telefonines žinutes, neapsigautų, kaip apsigavau aš. Jau patyriau – praregėjimas gali būti labai skaudus”, – kalba ji.
„Per mūsų pažinties ir vedybų metus įsitikinau, kad Romo romantika pasibaigia su paskutiniuoju jo dainos posmu, – sako A.Dambrauskienė. – O pasibaigus romantikai lieka gyvenimo proza. Man nebuvo lengva ją ištverti, nors norėjau, regis, tiek nedaug: tik atviro, nuoširdaus pokalbio, koks turi būti kiekvienoje šeimoje”.
Vietoje atvirų pokalbių moteris sakosi sulaukdavusi tylos, užsisklendimo arba durų trinktelėjimo. Paskutiniuoju metu jų namų durys trinktelėdavo vis dažniau ir pikčiau.
Žlugdančios paslaptys
„Jis išvažiuodavo nepasakęs, nei kur išvyksta, nei kada jo laukti, – pasakoja A.Dambrauskienė. – O aš visuomet jo laukdavau. Atrodo, kad visas ketverius metus trukęs mūsų šeimyninis gyvenimas buvo ilgas laukimas. Po koncertų jo laukdavau su vakariene, karšta arbata. Kokią pirmą nakties neišlaikiusi paskambindavau: Romužėli, gal kas atsitiko, kodėl negrįžti?..”
„Jis priekaištaudavo, kad aš jo nesuprantu, kišuosi į asmeninį gyvenimą, varžau jį, – taria moteris. – O aš niekaip negalėjau suprasti – negi sunku nors paskambinti ir pasakyti: „Aš užtruksiu”. Juk man svarbiausia žinoti, kad jis gyvas ir sveikas, kad neatsitiko jokia nelaimė”.
„Paklaustas, kodėl taip elgiasi, jis neatsakydavo. Bėgdavo nuo bet kokio atviro pokalbio, nuo bet kokio santykių aiškinimosi, – kalba A.Dambrauskienė. – Mūsų bendrame gyvenime buvo per daug nekalbėjimo, per daug neišsakytų dalykų, paslapčių. Tai mane tiesiog žlugdė”.
Norėdavo išbučiuoti balsą
Privačios odontologijos klinikos savininkė ir dainininkas. Elegantiška pasiturinti kaunietė ir Mažeikiuose gyvenantis lyriškų estrados dainų atlikėjas. Kas juos suvedė? Kas nulėmė jų pasiryžimą sukurti šeimą – abiem antrąją?
„Apie Romo motyvus dabar į galvą braunasi įvairios mintys, – prisipažįsta A.Dambrauskienė. – Man tai buvo didžiulė meilė. Labai nuoširdi ir atvira. Galinti viską atiduoti ir viską paaukoti. Dėl Romo aš išsiskyriau su vyru, sudaužiau į šipulius visą buvusį savo gyvenimą”.
„Romuti, Romužėli… Tik taip aš jį vadindavau. Mano meškutis, mano kudliukas. Neištvėrusi prieidavau ir apsikabindavau. Dažnai, klausydamasi jo dainų, pagalvodavau, kad norėčiau išbučiuoti jo balsą”, – kalba Asta, sunkiai tramdydama ašaras.
Nebeliko fotografijų
Šiandien Kaune veikiančioje A.Dambrauskienės odontologijos klinikoje nebeliko R.Dambrausko nuotraukų. Kitoje klinikoje, kurią medikė įrengė Kėdainiuose, jos vyro nuotraukomis nukabintas visas vestibiulis. Tačiau nebėra fotografijų, kuriose dainininkas įamžintas su žmona. „Man per skaudu į jas žiūrėti”, – suvirpa Astos balsas.
Paklausta, kas tapo paskutiniuoju lašu jų santykių taurėje, A.Dambrauskienė atsako: „Eilinis mano laukimas, jo negrįžimas, nepaskambinimas. Jau įprastas jo nekalbėjimas ir mano, šįkart jau nebeištvėrus, ištartas „išeik”.
Ar iš tiesų ji to norėjo? „Aš taip pasakiau iš nevilties, – prataria moteris. – Daugiau nepajėgiau taip gyventi – tyloje, be paaiškinimų, jausdamasi kalta, kad išdrįsau paklausti „kur buvai?”
Mėgo lepinti dovanomis
Spalio 4-ąją pora paminėjo ketvirtąsias savo santuokos metines. A.Dambrauskienė vyrui padovanojo brangius kvepalus – tokius pačius, kokius įteikė sutuoktuvių dieną. R.Dambrauskas vestuvių sukakties proga žmonai nepadovanojo nieko.
„Man niekada nereikėjo iš jo materialių dalykų, – sako Asta. – Viską, ko reikia, aš galėjau nusipirkti pati. Ir darbužius, ir papuošalus, ir atostogų kelialapį”.
„Man patiko pradžiuginti vyrą dovanomis, – kalba ji. – Pernai, Romo 45-mečio proga, per koncertą scenoje užsegiau jam ant rankos šveicarišką laikrodį ir įteikiau 45 rožes. Ne todėl, kad parodyčiau, jog galiu sau tai leisti, bet todėl, kad labai nuoširdžiai norėjau jį pradžiuginti”.
Tik dėl to, sako Asta, įrengiant naują namą Vytėnuose buvo pagalvota apie dainininkui reikalingą įrašų studiją. Tik dėl to, kalba medikė, stengtasi dėl dar vienos odontologijos klinikos. „Nebijok, Romužėli, sakydavau jam, kai jis pradėdavo būgštauti dėl ateities. Tu juk turi mane”, – prisimena A.Dambrauskienė.
Draugams atviros durys
„Mūsų namai visuomet būdavo pilni žmonių, – pasakoja ji. – Bendri mūsų draugai, Romo kolegos – visų laukdavo svetingai atvertos durys ir padengtas stalas”.
„Niekada nepavargdavau lakstyti per du darbus, per dvi klinikas, ir vakare grįžti su pilnais krepšiais. Man nebuvo sunku, kur reikia nuvežti Romo koncertines afišas, rengti susitikimus su jo rėmėjais ar pokylius po jo koncertų. Sunku buvo tik bergždžiai tikėtis, kad vieną kartą susėsime ir žmoniškai pasikalbėsime kaip du artimi žmonės. To aš taip ir nesulaukiau”, – kalba moteris.
Lemtinga daina
A.Dambrauskienė niekada nepamirš dienos, kai prieš septynerius metus važiuodama į darbą per radiją išgirdo dainą apie pučiantį vėją ir jo nešamas ašaras. „Tas vėjas man ir atpūtė ašaras”, – šiandien sako ji, šluostydamasi akis.
O tada, atskubėjusi į savo odontologijos kabinetą, medikė paprašė asistentės, kad ji nupirktų nežinomo dainininko, dainuojančio apie pučiantį vėją, kasetę. Bet asistentė kasetės nerado.
Asta paskambino į radijo stotį „Lietus” ir sužinojo, kad jai taip patikusią dainą atlieka Mažeikiuose gyvenantis dainininkas Romas Dambrauskas. Jai buvo padiktuotas jo telefonas.
„Kai aš paskambinau, atsiliepė autoatsakiklis. Palikau žinutę, klausiančią, kur galėčiau įsigyti kasetę su ta daina. Po kurio laiko paskambino pats Romas. Pažadėjo atvykęs į Kauną man asmeniškai įteikti savo kasetę”, – prisimena A.Dambrauskienė pažinties su dainininku pradžią.
Pirmąjį jų susitikimą lydėjo kiti. Kai R.Dambrauskas grįždavo į Mažeikius, ryšį palaikydavo tarpmiestiniai skambučiai. Draugystė tęsėsi trejus metus.
Įslaptintos vestuvės
Prieš ketverius metus Lazdijuose pora įregistravo savo santuoką. „Tuomet aš nesupratau, kodėl mūsų vestuvės tokios slaptos, – pasakoja A.Dambrauskienė. – Aš esu paprasta stomatologė, man tas viešumas nebūtinas, bet Romas juk žinomas dainininkas. Nuo ko ir kodėl jis slapstėsi?” Atsakymo į šį, kaip ir į daugelį kitų jai rūpėjusių klausimų, Asta sakosi taip ir nesulaukusi.
Oficialioje jų santuokos ceremonijoje dalyvavo tik liudininkai – Liveta ir Petras Kazlauskai bei Astos tėvai ir Romo mama.
„Man buvo keista, kad mūsų vestuvėse neūžia Romo draugai iš muzikos pasaulio, kiti žmonės, kuriuos būtume galėję pasikviesti”, – kalba A.Dambrauskienė. – Bet jis man nieko neaiškino”.
„Tai buvo kaip ženklas, kad tokia tyla lydės visą mūsų bendrą gyvenimą”, – sako ji.