Įsitempusi, susikausčiusi, nesugebanti atsipalaiduoti ir atsiskleisti – tokios ne visada korektiškos kritikos strėlės skrenda šios moters link. Šokio ekspertai negaili griežtų vertinimų jos sugebėjimams šokių aikštelėje. „Skaudu, bet nepykstu. Išmokau atleisti”, – kalba ji, patogiai įsitaisiusi krėsle išpuoselėtuose savo namuose. Čia ji jaučiasi tikra šeimininkė. Gėlynai, sodas, kambarinė augmenija – jos vienos rūpestis. „Gaila, bet tam pastaruoju metu turiu vis mažiau laiko”, – šios dienos pašnekovė dažnai sulaukia dviejų šeimos vyrų – sutuoktinio ir sūnaus priekaištų. Atrodo, kad šį kartą ji neketina nusileisti. „Sieksiu savo tikslo”, – pasitikinčiai sako „Lietuvos šokių dešimtuko” dalyvė ir buvusi pirmoji šalies ponia.
– Gal pradėkime nuo šokių.
– Pastaruoju metu dažnai apie tai kalbu, kažin ar ką nors nustebinsiu.
– Stebina vien tai, kad ryžotės dalyvauti tokiame šou. Ar turite mėgstamiausią šokį?
– Atrodytų, kad mėgstamiausias turėtų būti tas, kurį geriausiai šoku, tačiau taip nėra. Man patinka pasodoblis, jaučiu, kad tai – mano šokis. Gerai jaučiausi šokdama džaivą, tango. Valsas nepalieka didžiulio įspūdžio, tačiau jį sušoku geriausiai.
Iš prigimties esu smarki, tačiau televizijos studijoje nesugebu visiškai atsipalaiduoti. Draugų vakarėlyje jaučiuosi laisviau. Lotynų šokius būtina šokti visiškai atsipalaidavus ir jausti malonumą. Ne taip paprasta, kai į tave spigina prožektoriai, kameros. Kita vertus, įmanoma nugalėti visas baimes.
– Atrodo, kad kiti dalyviai ant parketo jaučiasi gerokai laisviau.
– Mūsų šeimoje vadovauja vyras, aš stoviu už Rolando. Tačiau dabar viskas susiklostė taip, kad į priekį išstūmė mane. Nėra taip paprasta atsiskleisti, kokia esi. Reikia laiko, ir tiek.
– Ar iki šiol buvote sulaukusi tiek kritikos, kiek tenka išgirsti „Lietuvos šokių dešimtuke”?
– Prisipažinsiu, ramybės nebeturiu nei namuose, nei televizijoje. Kai vėlyvą šeštadienio vakarą grįžtu namo, visi miega. Ryte išklausau pastabas. Prasideda: „Mama, kodėl nesišypsai?” Vyras klausia: „Ar labai sunku išsitiesti ir pakelti galvą, ar tam reikia didelių sugebėjimų ar patirties?” Ir taip visą sekmadienį. Nėra lengva, – juokiasi. – Privalau stengtis, kad nesulaukčiau tiek daug priekaištų. Kita vertus, nepykstu dėl išsakomos kritikos.
– Matyt, užgrūdino tiesūs kai kurių „Lietuvos šokių dešimtuko” komisijos narių vertinimai?
– Jie nori pasakyti viena: privalau pasistengti. Nejaučiu jokių blogų jausmų mano pasirodymus prasčiausiai vertinančiam Jurijui Smoriginui.
– Ar iki šiol dažnai vyrai Jums sakydavo, kad vilkite niekam tikusias sukneles?
– Labai retai. Kita vertus, komisijos nariai negali tik girti. Kartą nugirdau tokį televizininkų paaiškinimą: pagyros neįdomios žiūrovams, lietuviai labiau mėgsta kritiką. Realiame gyvenime nesulaukčiau tiek kritikos, dėl to esu visiškai tikra. Taip jau yra, nėra kur trauktis. Papildomos energijos suteikia kiti šokėjai, net nesitikėjau, kad visi projekto dalyviai bus taip gerai nusiteikę. Kai kurie profesionalūs šokėjai užsiminė apie nuožmią konkurenciją: esą kartais vieni kitiems ir sukneles suplėšo, ir batų kulniukus nulaužo. Televizijoje to nėra, susirinko visai kitokie žmonės.
Kai grįžtu namo, negaliu miegoti. Išgeriu arbatos, išverdu sriubą, sutvarkau namus. Jausdama įtampą negaliu užmigti. Nusiraminu tik apie ketvirtą valandą ryto, tik tada galiu užmigti. Tačiau savo noru niekada nesitrauksiu iš „Lietuvos šokių dešimtuko”. Privalau stengtis siekti geresnių rezultatų, bet neišeiti savo noru. Turiu parodyti, kad galiu.
– O pagal kokius kriterijus pasirinkote partnerį?
– Patys nesirinkome, ką jūs. Atėjome į televiziją ir pasakė, su kuo šoksime. Projekto rengėjai galvojo, kuris partneris tinka vienam, kuris – kitam dalyviui. Kai kurių nesutapo charakteriai. Labai džiaugiuosi, kad turiu galimybę šokti su išauklėtu jaunuoliu. Kai kurie kiti priėdę velnių, būtu sunku. Maniškis supranta, padeda, tikrai išauklėtas.
– Su partneriu ar vyru pastaruoju metu praleidžiate daugiau laiko?
– Su partneriu, – kvatoja. – Praėjusią savaitę Rolandas važinėjo po Lietuvą, todėl jį matydavau tik rytais. Su partneriu repetuojame po tris keturias valandas kasdien. Pastaruoju metu dažnai bendrauju su jaunais žmonėmis net pati savotiškai atjaunėjau. Bendraudama su jaunais žmonėmis, ir pati nusimeti mažiausiai dešimt metų. Dabar visiems paniurėliams patariu pradėti šokti. Šokis užburia, įmeta tave į kažkokį verpetą, kuris padeda atsipalaiduoti.
– Užsiminėte, kad prieš artėjančius rinkimus vyras važinėja po Lietuvą. Buvo pasigirdę kalbų, kad Jūsų dalyvavimas laidoje – irgi priešrinkiminė viešųjų ryšių akcija.
– Noriu ją paneigti. Buvo visiškai atvirkščiai. Kai Rolandas sužinojo, kad ketinu dalyvauti šiame projekte, supyko, kelias dienas nesikalbėjome. Niekas nesitikėjo, kad laida bus santūri ir kultūringa. Vyras manė, kad Prezidento žmonai – ne vieta tokio pobūdžio šou, kokius rodo komercinės televizijos. Dabar pamatė, kad „Lietuvos šokių dešimtuko” laidos yra visai kitokios nei realybės šou. Puikiai suprantu, kad ir aš rizikavau. Šokiai niekada nebuvo mano stiprioji pusė. Visuomet gali apsijuokti, bet norėjosi įrodyti, kad kažką galiu padaryti ir aš.
– Norite pasakyti, kad dėl šokių buvote pasirengusi aukoti gerus santykius su vyru?
– Aš irgi esu užsispyrusi. Mano tėvukas – žemaitis. Dažnai tenka vienam nusileisti. Puikiai suprantame, kad trečias kelias niekur neveda. Dažnai padarau nuolaidų, todėl šį kartą privalėjo nusileisti Rolandas. To man labai reikėjo. Kai suprantu, kad mano norai tėra ambicijos, jų atsisakau, tačiau šį kartą situacija buvo visai kitokia. Vien todėl mūsų šeimyninis gyvenimas labai gražiai klojasi.
– Bet juk taip būna tik pasakose…
– To ilgai siekėme. Pirmus metus visko buvo – ir pykomės, ir skyrėmės. Tokį etapą išgyvena dagelis šeimų. Abu esame individualistai, tačiau gyvenimas nugludino daugybę kampų. Bendro gyvenimo pradžioje buvau tikra egoistė, manydavau, kad visi turi daryti nuolaidas. Nesu visai kvaila, turiu neblogą vyrą, todėl stengiuosi.
– Kodėl pasakėte, kad nesate visai kvaila?
– Kai žmogus sako, kad yra labai protingas, tada viskas aišku. Nebereikia jokių komentarų.
– O kaip pakomentuotumėte tai, kad įpusėjus „Lietuvos šokių dešimtukui” keičiamos balsavimo taisyklės – po 1000 balų šokėjams gali skirti ir komisijos nariai.
– Puikiai suprantu, kad taisykles keitė dėl manęs. Niekas to labai neslėpė. Nepykstu. Suprantu, kad esu žinoma moteris. Turėjau savo labdaros fondą, bendravau su daugybe žmonių. Nesu bjauri ir pikta, žmonės tai matė, todėl už mane balsuoja. Iki šiol mažiau žinomi žmonės turi ne tiek daug galimybių sulaukti palaikymo. Kartais net parduotuvėse žmonės ragina nesijaudinti, žada vis tiek už mane balsuoti. Visi nusiteikę geranoriškai.
Kai pranešė, kad iš vieno telefono galima balsuoti penkis kartus, irgi visai nepykau – mano šeimynėlė nuolat skambino. Mindaugui pasakiau, kad sąskaitos neapmokėsiu, ji – labai didelė. Sūnui aiškinau, kad pinigai ant medžių neauga. Kita vertus, vaikui sunku liepti nebalsuoti už mamą. Jis serga už mane, paragino mamą palaikyti bendraklasius, skaičiuoja, kiek gerbėjų balsų trūksta, kad tapčiau pirma. Kita vertus, piniginis prizas man nerūpi. Jei ir laimėčiau, pinigus paaukočiau. Mano siekis – išmokti šokti.
– Ar Jūsų padėties moteris turi kažko atsisakyti?
– Kai choreografas parodo vieną ar kitą žingsnelį, pasakau: „Ne, to negaliu daryti, Paksas iš namų išvys”. Kiti dalyviai gali rodyti savo jausmus, daugiau sau leisti, aš privalau išlikti santūri, esu šeimos žmogus. Myliu savo vyrą.
– Dabartinis Jūsų gyvenimas labiau panašus į valsą ar rumbą?
– Galbūt – į sambą. Dienos bėga labai greitai. Anksčiau to nebūdavo, kad nespėdavau sutvarkyti gėlynų, išvirti pietų. Dabar daug ko nespėju, tačiau kol kas šeima labai nespaudžia, supranta, kad šoksiu tik iki gruodžio.
Be to, kiekvieną savaitę Rolando prašau pinigų suknelėms, ir ne vieno tūkstančio. Paskutinę siuvausi pas Juliją Žilėnienę, tai nėra pigu. Matau, kad jam nėra lengva švaistyti tiek pinigų, tačiau galiausiai duoda. Tada ir suprantu, koks jis geras žmogus. Be to, pradėjau lankyti šokių studiją, stengiuosi dar labiau tobulėti.
– Ar kartais nekyla minčių, kad geriau neprašyti, o pačiai užsidirbti?
– Rolandas taip ir sako: „Baigsi šokti, eisi dirbti. Tu nesupranti, kaip pinigai uždirbami”. Nieko prieš, bet dabar tam neturiu laiko. Rolandas juokauja, kad pasisamdysime šeimininkę, kurios kojos auga nuo pažastų. Kita vertus, kai nešoku, nudirbu visus buities darbus. Mama du kartus per savaitę išplauna grindis, visa kita padarau aš. Esu labai patenkinta. Nėra lengva viską sutvarkyti. Vyrai nieko nedaro, jie ateina, atsidaro šaldytuvą ir pasako, kad nemato, ką valgyti. Štai šitaip.
– Kodėl jiems leidote užlipti ant Jūsų galvos?
– Manau, kad kiekvienas turime dirbti savo darbus. Rolandas uždirba pinigų, galime patogiai gyventi. Mindaugas gerai mokosi, Inga irgi mokosi, be to, augina vaiką.
– Ar dažnai prižiūrite anūkę?
– Neduoda dar kipšai. Estelai – jau šeši mėnesiai. Žiūriu į Ingą ir stebiuosi. Man atrodo, kad nesugebėjau taip mylėti savo vaikų. Džiaugdavausi, kad vaikas auga, o Inga nesuspėja atsidžiaugti. Apgailestauja, kad greitai bėga laikas. Abudu nepasidalija dukrele. Aivaras keliasi naktimis, išverda valgyti. Nežinau, kaip jis atlaiko, sublogo gal 20 kilogramų. Žinau, kad su Inga nėra lengva.
– Jūsų vyras ketina siekti sostinės mero posto. Ar nedavėte patarimo nebegrįžti į aktyvią politiką?
– Kodėl turėčiau taip kalbėti? Negaliu to uždrausti. Kaip turėčiau reaguoti, jei jis paragintų išmesti visas gėles. Vadinamosios prezidentinės krizės metu buvo sunku, tačiau dabar matau daugybę pliusų. Užsigrūdinome, mūsų nesugniuždė. Į gyvenimą ateiname ne plaukti pasroviui, o tobulinti savo sielą, dvasią, ieškoti naujų potyrių. Patirties įgyjama kovoje, kančioje. Taip turi būti, privalome grūdintis. Matau, kad gyvenime yra mažai atsitiktinumų. Esu įsitikinusi, kad ir mes šnekamės ne šiaip sau. Matyt, kažkuriame gyvenime jau buvome susitikę. Gal tai budistinis požiūris, bet ir krikščionybėje yra panašumų.
– Kuo atgimsite kitame gyvenime?
– Tik žmogumi. Nuolat tobulėjame, todėl nemanau, kad galima atgimti šunimi ar kitu gyvūnu. Toks požiūris nenusiformavo atsitiktinai. Daug skaičiau. Supratau, jei nebūsi stipri, tave lengvai sugniuždys. Stiprūs gali būti tik dvasingi žmonės. Jei ir byra į mane akmenukai, suprantu, kad tai tik užgrūdins. Be to, sugebu nepykti ant tų žmonių, kurie mane įžeidinėja.
– Norite pasakyti, kad nusišypsotumėte, jei kas nors pasakytų, kad Laima Paksienė turi daug trūkumų, nepasitiki savimi ir pan.
– Būtų skaudu, išgyvenčiau, bet nepykčiau. Supratau vieną dalyką – visi esame susiję. Jei vienam skauda, tikiu, kad gerai nesijaučia ir kitas. Kai visi yra laimingi, gerai visiems. Sugebėjau atsikratyti pavydo jausmo. Kad ir šokių aikštelėje, jei kita pora gerai sušoka, tuo tik džiaugiuosi. Tik tas, kuris to dar nesuprato, gali įžeidinėti kitus.
– Kas gyvenime Jus labiausiai yra įžeidęs?
– Niekas manęs labai neįžeidinėja, gal tik pastaruoju metu. Kartais apmaudu, kai daug dirbi, o tau pasako, kad nieko neveiki.
– Tai kuo pastaruoju metu gyvenate?
– Gyvenu šokiais. Sakau, kad dėl to piktinasi net šeima. Mindaugas kartais net pasako: „Mama, geriau iškristum, tai nors valgyti nupirktum”. Kita vertus, jie mane palaiko, kartais sukyla, bet galiausiai nusiramina.