Kūrybiniai ieškojimai atveria duris į klausytojų širdis

Du dešimtmečius skaidriu sopranu džiuginanti publiką dainininkė Sigutė Trimakaitė kupina naujų planų ir idėjų

Dainininkės Sigutės Trimakaitės melomanams pristatyti nereikia. Per dvi dešimtis kūrybinės veiklos metų ji įgijo daug gerbėjų ne tik sostinėje, didžiuosiuose miestuose, kur dažniau koncertuoja, bet ir provincijos miesteliuose. Patyrusi atlikėja gerai žino, kokius kūrinius parengti vieno ar kito regiono publikai. Ir koncerto metu ji jautriai gaudo iš salės sklindančias bangas. Jei tik pajunta, jog kažkas ne taip, pradeda improvizuoti, keičia programą.

Atsiskleidžia nauji talento atspalviai

Kai pagalvoji apie klasikinės muzikos kūrinius solidžiose koncertų salėse ar bažnyčiose atliekančią solistę, tarsi savaime atklysta įvaizdžio stereotipas: rimta, susikaupusi, pasitempusi, tobulai išdainuojanti kiekvieną natą ir subtiliai perteikianti kūrinio niuansus savo skaidriu sopranu. Tačiau taip apie Sigutę galėtų pagalvoti tik tie, kurie jos visiškai nepažįsta.

Nors S.Trimakaitė yra kamerinės muzikos atlikėja, ištikima tradicinei akademinei dainavimo manierai, joje slypi padaužiškas charakteris. Dainininkė mėgsta ir paimprovizuoti, ir pašmaikštauti, beveik kiekvienam koncertui turi parengusi kokį netikėtą muzikinį akibrokštą, kuris maloniai nustebina. Metams bėgant atsiskleidžia vis naujų solistės talento atspalvių. Ne tik dainininkės, muzikantės, bet ir organizatorės, vadybininkės, idėjų generatorės.

Susitikus lietingą rytą ji neatrodė nuvargusi, nors išvakarėse sostinės Filharmonijos scenoje surengė didelį koncertą, skirtą kūrybinės veiklos dvidešimtmečiui.

Be nuolatinių savo koncertų partnerių pianisto Justo Dvariono ir birbynininko Irmanto Andriūno, į jį Sigutė pakvietė dalyvauti solistą Igną Misiūrą, saksofonininką Raimundą Simanavičių bei aktorių Vytautą Kaniušonį, kuris skaitė jos mėgstamas eiles.

Marga atliktų kūrinių paletė atspindėjo platų solistės repertuarą, kuriame vietą randa ir lietuvių liaudies dainos, ir vaikiškos dainelės, ir solidžios arijos bei kameriniai kūriniai. Jame – ne tik amžinoji klasika, bet ir šiuolaikinė muzika, taip pat ir lietuvių kompozitorių. Neapsieita ir be prancūzų vokalinės lyrikos, kuriai dainininkė jaučia ypatingą trauką.

„Klausytojų dėmesys neateina savaime. Turi pataikyti į dešimtuką. Laimė, aš esu gera šaulė. Mokykloje su „Kalašnikovu“ per karinio parengimo pamokas dažniausiai pataikydavau į patį taikinio vidurį. Greitai reaguoju į situaciją, jei matau, kad publika nuobodžiauja, žaibiškai improvizuoju. Yra net tokia sąvoka – neuždainuoti klausytojų“, – juokiasi solistė.

Ieško kontakto su jaunais žmonėmis

Dažnai koncertuojanti dainininkė per dvidešimt metų įsidėmėjo nuolatinių klausytojų veidus, nors ir nežino jų pavardžių ir vardų. Kai kurį nors pamato atėjusį po ilgesnės pertraukos, pasijunta tarsi sutikusi seną pažįstamą. Tai tarsi atlygis, vadinasi, ne veltui dirbi, pavyksta rasti kelią į publikos širdį.

„Džiaugiuosi, kad rimta, kamerinė muzika tebeturi savo klausytoją, kuris ateina į koncertą ne pamatyti šou, o susikaupęs pasiklausyti muzikos. Tiesa, tokių žmonių nėra daug. Bet jie mums ištikimi. Vis dėlto norisi dar daugiau pastangų, kad į koncertus ateitų daugiau jaunimo“, – svarsto pašnekovė.

Ji niekaip negali užmiršti, kaip kartą Palangoje, po jos sumanytos originalios koncertinės programos „Opera in da house“, kurioje drauge dainavo ir jaunimo pamėgti popmuzikos, ir džiazo bei klasikinių kūrinių atlikėjai, jos klausę abiturientai buvo tiesiog sužavėti nuskambėjusių operų melodijų, kurių iki tol nebuvo girdėję. Ką gali žinoti, gal ta programa atvers jiems duris į muzikos pasaulį.

Sigutė mielai vyksta koncertuoti į mokyklas, rengia specialias žaismingas programas tikėdama, kad bent vieną kitą moksleivį muzika įtrauks ir nebepaleis. Svarbu, kad tai įvyktų spontaniškai, be prievartos, nes jei mokytojai ar tėvai varu nuvaro į koncertų salę, sulaukiama tik pasipriešinimo, įsitikinusi dainininkė.

Siekdama propaguoti muzikinę kultūrą solistė ieško ir naujų, netradicinių erdvių, kuriose ta pati klasika skamba visai kitaip. Įdomi menų sintezė įvyksta koncertuojant paveikslų galerijoje ar parodoje. Jau nebe pirmus metus gruodžio 31-ąją S.Trimakaitė rengia koncertą Dailės akademijos Gotikos salėje.

Sostinės bažnyčiose 2001 metais Sigutės iniciatyva pirmą kartą surengtas Kalėdų muzikos festivalis jau tapo tradicinis. Jis taip pat gimė norint dar daugiau žmonių sudominti muzika, sudaryti galimybę dar sykį išgirsti pamėgtus kūrinius ir atlikėjus. Juolab kad jie kiekvienoje vietoje skamba skirtingai. Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje ta pati programa bus vienokia, o medinėje Pavilnio bažnyčioje, kurioje yra fantastiška akustika, tarsi visai kita.

Vasarą S.Trimakaitė prieš kelerius metus pradėjo organizuoti muzikos festivalį „Šokoladinis Mocartas Lietuvoje“. Jis greitai prigijo. Rudenį jos sumanytas festivalis „Arija“ savivaldybės prašymu buvo įtrauktas į „Sostinės dienų“ programą ir tapo kasmetinis. Taip netikėtai atsiskleidė dainininkės organizatorės, renginių koordinatorės talentas.

Dirba vadybininkais ir vairuotojais

Sigutė juokiasi, kad taip nutiko ne iš gero gyvenimo. Jei dainininkas ar kitas atlikėjas negroja kokiame nors orkestre ar nedainuoja teatre, kur jam mokama nuolatinė alga, rūpinamasi repertuaru, įvairiais praktiniais, vadybiniais reikalais, gastrolėmis, visa tai reikia išmokti padaryti pačiam. Taip nutiko ir S.Trimakaitei, kuri nuo 1985-ųjų metų dirba Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje.

„Lietuvos roko, popmuzikos atlikėjai beveik visi turi savo vadybininką ar prodiuserį. O mes, klasikinės muzikos atlikėjai, viską darome patys. Neturime iš ko samdyti, be to, ir patyrusių klasikinės muzikos vadybos specialistų Lietuvoje maža. Kas belieka, jei nenori likti muzikinio gyvenimo nuošalyje?“ – samprotauja dainininkė.

Ji pastebi, kad tokia patirtis užgrūdina, išmoksti parodyti charakterį, įveikti sunkumus.

„Muzikantai ir dainininkai – labai išsiblaškę, neorganizuoti, ir atsakomybės pritrūksta. Tai užmiršo batus, tai užsižaidė biliardą ir pavėlavo į koncertą. Kartą prieš koncertą su I.Andriūnu buvome kavinėje. Jis ten sugebėjo palikti birbynę, gerai, kad padavėjas į gatvę išsivijo. O J.Dvarionas prieš vieną koncertą namie paliko gaidas. Aš užlipau ant scenos ir, pakeitusi programą, pradėjau viena dainuoti lietuvių liaudies dainas, kurioms nereikia akompanuoti. Jis tuo metu lėkė gaidų“, – pasakoja linksmus nutikimus solistė.

Per du scenoje praleistus dešimtmečius visko būta. Ne tik giedro džiaugsmo, pasitenkinimo savimi akimirkų, bet ir nusivylimų, kartėlio.

„Realybė yra tokia, kad mes net neturime automobilio. Kai gastroles organizuoja Filharmonija, veža vairuotojas, kitais atvejais tenka kviečiantis muzikantą į programą pasiteirauti, ar turi mašiną ir galės dar dirbti ir vairuotoju. Argi taip turėtų būti? Aš jau nekalbu apie materialinį atlygį. Daug yra įsivaizduojančių, kad mums dainavimas ar muzikavimas – ne darbas, o šventė, ir mes dar nežinia ko verkšlename“, – nuoskaudas vardija pašnekovė.

Meniškos prigimties nesutramdysi

Vis dėlto gero būta daugiau. Jausmas, kad esi savo vietoje, tarsi variklis užveda tobulėti, nesustoti vietoje. Sigutė tiesiog kunkuliuoja energija, ji kupina sumanymų.

Meniškos prigimties nesutramdysi. Jei turėtų daugiau laiko, ji ir fotografuotų, tai mėgsta ir sekasi, matyt, genai, pasvarsto, tėtis fotografavo, o ir brolis yra profesionalus fotografas. Ir rašyti jai ne kančia. Šmaikštų eilėraštį be vargo sukurti gali.

Tačiau jos gyvenimas atiduotas muzikai. Nors tai toks efemeriškas, ilgai neišliekantis menas. Todėl dainininkė paiso vyro rašytojo Herkaus Kunčiaus raginimų sukaupti kuo didesnę savo fonoteką. Jis turi ir karčios asmeninės patirties šioje srityje. Jo mama buvo garsi Kauno muzikinio teatro solistė Aldona Mikšytė. Tačiau išliko tik labai nedaug jos įdainuotų kūrinių.

S.Trimakaitė yra įrašiusi kompaktinę plokštelę su vargonininku Leonidu Melniku, antra solinė kompaktinė plokštelė įrašyta su pianistu J.Dvarionu. Atlikėja yra parengusi ir įrašiusi lietuvių kompozitorių ir lietuvių liaudies dainų programą naujai kompaktinei plokštelei. Norėtųsi daugiau, bet tai – brangus malonumas.

Pakerėti muzikos klausytojai nė neįtaria, kad puoselėjant brangiausią instrumentą – balsą dainininkui tenka nemažai paaukoti. „Prieš koncertą negalime gerti kavos, konjako, šampano, smaguriauti šokolado. Tauragėje pasiūlė svetingi šeimininkai varškėčių – atsisakiau, nes varškė balsui kenkia. Cepelinai prieš koncertą – irgi tabu. Tik kokį kepsnį be aštrių prieskonių dieną gali sau leisti, o vėliau – tik saldžios arbatos su citrina“, – pasakoja solistė.

Yra ir daugiau paslapčių. Pavyzdžiui, koncerto dieną reikia gerai išsimiegoti, nes balsas gali kokią šunybę keršydamas iškrėsti. Galvą plauti irgi galima tik iš vakaro, tą dieną galimas tik trumpas dušas, nes dėl ilgo buvimo šiltame vandenyje gali pabrinkti balso stygos.

„Bet ką čia apie tą mūsų virtuvę. Geriau pakalbėkime apie kūrybą“, – siūlo pašnekovė. Šiuo metu ji su didžiuliu malonumu įsitraukusi į muzikos kūrimą pagal lietuvių ir prancūzų autorių tekstus.

Neseniai sumanė išbandyti save ir monooperos žanre. Jos metu beveik valandą esi vienas scenoje. Turi pasitelkęs vien muziką, žodį sukurti dramą, spektaklį. S.Trimakaitė yra parengusi tris monooperas: „Šalta“, „Žvilgsnis“ ir „Repeticija“. Pastarojoje ji vaidina save repeticijos metu, tarsi atveria savo kūrybinės laboratorijos duris. „Ir net pabandžiau pati groti fortepijonu, juk vaikystėje juo tiek grota, tai buvo mano specialybė. Po tiek metų man visai patiko, taip pat – ir publikai“, – juokiasi atlikėja.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.