Norėtųsi pradėti atkreipiant dėmesį į paradoksą: netradicine medicina mes vadiname tokias gydymo praktikas, kurioms jau tūkstančiai metų. Toks nesusipratimas veda į klaidingą pasaulėžiūrą bei unikalios žmonijos patirties ignoravimą. Rečiau sutinkamas, bet tikslesnis terminas – Rytų tradicinė medicina. Tai Indijos ir Kinijos, Japonijos, Vietnamo, Korėjos ir Tailando, pagaliau, arabų šalių patirtis.
Kultūrinė aplinka, be abejo, kiekvieną gydymo būdą daro savitą, o, mūsų akimis žiūrint, net egzotišką. Bet yra vienas bendras dalykas, vienijantis visas rytietiškas gydymo meno disciplinas – žmogus traktuojamas kaip visuma. Rytų medicinos ekspertas išmano sveikatos dėsnius, vakarietis – ligų ir jų gydymo.
Liga – tai pusiausvyros netekimas dėl įvairiausių priežasčių. Sveikata – aktyvus fizinės, psichinės, dvasinės ir socialinės būsenos palaikymas, reikalaujantis daug žinių arba tiesiog intuityvaus paklusimo gamtos jėgoms. Vakarų medicina vystėsi specializacijos ir separacijos kryptimis. Tenka vėl, kaip Diogenui, ieškoti žmogaus užsidegus žiburį vidur dienos, nes ligų tankynėje jį pametėme.
Rytietės seserys – joga ir ajurveda
Vykdyk savo pareigą, O Ardžūna, išlaikydamas
pusiausvyrą, nesivildamas nei pasisekimo,
nei nesėkmės.
Tokia pusiausvyros būsena vadinasi joga.
(Bhagavad Gita, 48 tekstas)
Kokios seniausios sveikatinimo sistemos pasiekė šiuos laikus ir kodėl? Tai joga ir ajurveda. Jau prieš 5000 metų Indijoje susiklostė palankios istorinės sąlygos šioms tradicijoms vystytis ir išlikti iki šiol. Praktikų efektyvumas, sprendžiant sveikatos problemas, stebina ir šių dienų mokslininkus bei medikus.
Joga – tai unikalių fizinių pratimų, kvėpavimo ir meditacijos technikų visuma, sujungianti žmogų su gamtos jėgomis.
Ajurveda – tai žinios apie visą gyvenimą, įskaitant naudingus ir kenksmingus dalykus, tai mokymas apie tai, kaip pasiekti laimę ir kodėl atsiranda nelaimės.
Šios dvi sistemos glaudžiai persipynusios. Jose labai svarbią vietą užima taisyklinga mityba, dienos režimas bei mąstymo būdas.
Mitybos taisyklė – gauti pakankamai gyvybinės energijos, suvalgant kuo mažesnį maisto kiekį.
Dienos režimas – anksti keltis, anksti gultis; pavalgius nemiegoti; palaikyti fizinę ir dvasinę švarą; saikingai valgyti, dirbti ir ilsėtis.
Mąstymo būdas – vengti dualizmo ir vidinio dialogo, pozityviai mąstyti.
Joga ir kovos menai
Todėl išminties ginklu nukauki abejones,
kurias neišmanymas pagimdė tavo širdyje.
Apsiginklavęs joga, o Bharata, pakilki ir kovoki.
(Bhagavad Gita, 43 tekstas)
Gal ne vienam skaitytojui bus naujiena, kad joga buvo tiesiogiai ir labai efektyviai pritaikoma karybos mene. Be jogos neįmanoma įsivaizduoti senovės Indijos kario fizinio ir psichologinio pasirengimo. Net ir dabar šios šalies specialiosios paskirties būriai ruošiami naudojant užslaptintas jogos technikas. Tokie kariai – tikri „biorobotai”. Jie gali ištisomis paromis nemiegoti, nevalgyti, negerti bei siekti užsibrėžto tikslo su tvirta psichine nuostata, maksimalia koncentracija.
Jogiškąsias tobulėjimo technikas Kinijon pernešė vienuolis Bodhidharma. Jos vėliau išsivystė į kung-fu, tai-či, ci-gun tradicijas. Dar vėliau tai pasiekė Korėją, Japoniją. Gimė taikvando, karatė, dziudo, aikido ir šimtai kitų kovos mokyklų.
O kas bendro tarp kovos menų ir „netradicinės medicinos”?
Žudymo ir gydymo transformacija
Karas – tai menas žudyti. Norint tai padaryti, reikia turėti atitinkamų žinių. Senovės karuose buvo naudojami primityvus ginklai, nebuvo technikos. Reikėjo gerai išmanyti žmogaus anatomiją ir fiziologiją, žinoti pažeidžiamiausias kūno vietas. Išlikę istoriniai šaltiniai teigia, jog vergams smaigstydavo adatas į įvairias kūno vietas ir stebėdavo, kada, kaip jie miršta. Šie šokiruojantys faktai – akupunktūros pradžia. Kario meistriškumas buvo nulemtas jo sugebėjimo pataikyti į mirtinas vietas. Taip buvo taupomos jėgos, išlošiama laiko ir galima nugalėti stipresnį bei skaitlingesnį priešą. Taip pat šios žinios padėjo apsaugoti save. Pavyzdžiui, skydas buvo laikomas kairiąja ranka, nes dengė širdies plotą; gaminami šarvai ant tam tikrų, svarbiausių kūno vietų, kad karys nebūtų per daug apkrautas.
Visi žinome, jei nuodus vartosime mažomis dozėmis, jie taps vaistais. Taip ir žudymui skirtų įdūrimų, smūgių, paspaudimų „dozių” sumažinimas tampa gyvybiškai svarbių organizmo zonų stimuliavimu. Neatsitiktinai Rytų kovos menų meistrai buvo puikūs gydytojai.
Dabar galime suprasti, kaip atsirado šitiek masažo rūšių – laužymai, badymai, tapšnojimai, spaudimai, tempimai, iš kur kilo prideginimai ir šaldymai. Iš psichotroninių nusiteikimo technikų žudyti kitus šios technikos virto savęs gelbėjimo ir sveikatinimo algoritmais.
Ar žinote, kad:
• mūsų kūnas sudarytas ne iš to, ką suvalgėme, bet iš to, ką pasisavinome;
• tiltas tarp kūno ir proto yra kvėpavimas;
• tiltas tarp sielos ir išorinio pasaulio yra protas.