Yra kelios žvejų kategorijos, kurių smulkiau nenagrinėsiu, tam reikia ne vieno puslapio ir nuo to niekas nepasikeis, jos kaip buvo taip ir liks. Viena iš tų kategorijų – užkietėję „donkininkai”, t.y. žmogiukai, kantriai sėdintys ant krantelio prie dugninės ar panašaus į ją daikto ir laukiantys savo didelės žuvies (arba daug mažų).
Kai kurių kitų kategorijų žvejai mėgėjus gaudyti dugnine meškere pašiepia – atseit tinginiai ir apkiautėliai. Tam tikram žvejų rate yra nusistovėjusi nuomonė, kad pilietis, gaudantis dugnine, yra nelabai žvejys. Šiaip atseit lengvo laimikio ieškotojas.
Gaudantys dugninėmis meškerėmis su tokiu vertinimu nesutinka, ir teisingai daro.
Kaip ir kiekvienas žvejybos būdas, gaudymas dugnine meškere turi begalę niuansų. Kad juos suprastum, reikia pasiekti tam tikrą lygį. Spiningautoju irgi pavadinsi ne kiekvieną žmogelį, slankiojantį upės krantu ir dešinėn kairėn mėtantį blizgę – gal užkibs? Kartais užkimba, bet paprastai tai būna ne spiningautojo nuopelnas.
Lygiai tas pats gaudant dugnine. Ne kiekvienas prisnūdęs ant krantelio prie šakalėlio yra tikras „donkininkas”. Dabar, kai vanduo upėse aukštas, srovė stipri, gaudant dugnine tikrai nėra kada snausti, žvejybos sąlygos reikalauja nuolatinio judėjimo aplink meškeres.
Taigi kaip siūlo žvejoti dugnine vėlyvą rudenį dugninės specialistai?
Svarbu tai, kokią žuvį žadate gaudyti, kur gaudysite ir kokios gaudymo sąlygos tame telkinyje. Gaudant vėgėles neverta žaisti su dugninėmis lanksčiomis galūnėmis (feeder’iais). Rudenį aukštas vanduo pakelia nuo dugno visokias šiukšles ir maži žiedeliai žvejybą paverčia į žolės ravėjimą nuo valo. Be to, tamsoje labai nesunku nulaužti galūnėlę, jei neapskaičiuoti pasukimo jėgos. Vėgėlei geriausiai tiktų karpiniai arba lengvesnės klasės jūriniai kotai, jeigu reikia mesti toli. Jeigu toli mesti nereikia ir svareliai nėra labai dideli, – tiks bet koks šakalys, prie kurio yra kur pritvirtinti ritę. Vėgėlė – neišdidi, dažnai užkimba ir palaukia, kol žvejys teiksis ją nukabinti. Taip būna ne visada, todėl kokią nors signalizaciją pasistatyti verta.
Viena iš geriausių, mano nuomone, signalizacijos priemonių rudenį gaudant vėgėles – paprasta karklo vytelė įskeltu galu, įsmeigta į žemę. Vienas iš didžiausių tokios šimtametės sistemos pliusų – valas į vandenį pasineria prie pat kranto ir ant jo prisirenka daug mažiau šiukšlių nei paprastai gaudant šakalėliu, atremtu į stovelį. Be to, rudenį dažnai būna vėjuota, o pažemėje vėjas visada silpnesnis. Jeigu oras ramus, srovė nedidelė, – galima gaudyti pastačius šakalėlius įprastai; tada pakirtimo kampas logiškesnis.
Su ritėmis ir valais rudenį taip pat nėra ko žaisti. Ketvirto arba penkto numerio ritė – pats tas. Šešto – dar geriau. Jeigu turite jūrinę ar karpinę 7 ar 8 numerio „mėsmalę”, – irgi tiks, tik tokias reikėtų dėti tolimiems užmetimams ir sunkioms gaudymo sąlygoms. Valas tikrai ne plonesnis nei 0,25 mm. Šiaip labai normalu 0,3 mm, gali būti ir storesnis. Subtilybes reikia palikti pavadėliui, nors ir to nereikia labai nuploninti. Kabliukai ramiai gali būti 2-4 numerio. Rudenį paprastai gaudoma gyvuliniais masalais, jų reikia kabinti daug, todėl ir „kobinėlis” turi būti talpus. Svarelis, kaip ir šakalėlis, – pagal situaciją. Svarelių reikia turėti su savimi bent jau porą kilogramų.
Rudenį kažkodėl atsiranda daugiau kliuvinių nei pavasarį, be to, stipri srovė amžinai nuneša masalą po kokiu kelmu, todėl reikia pasiruošti reguliai perrišinėti sistemėles ir svarelius. Permetinėti reikėtų irgi dažnokai, ypač jeigu gaudote su šėryklėle.
Daugiau kaip 10 minučių masalo mirkyti neverta. Gaudant vėgėles šį intervalą galima pailginti dvigubai. Nebūtina mėtyti labai toli, ypač jei stipri srovė. Paprastai rudenį gaudoma bent jau 2 dugninėmis, todėl viena verta pašukuoti tolimesnius ruožus, o kita patikrinti pakrantės juostą už keliolikos metrų; esant stipriai srovei žuvys dažnai tupi pakrantės duobutėse, po pagrindine srove.
Štai toks nepaprastas yra gaudymas dugnine rudenį. Ir niekas nepasakys, kad tai nejudri žvejyba. Tik vienu atveju ji yra nejudri – jei atvažiuoja kompanija su rimtom skystimo atsargom ir dugnines sumeta tik tam, kad niekas neužimtų pakrantės ir netrukdytų „ilsėtis”, tada žvejyba dugnine yra tikrai nejudri. Taip pat po kiek laiko nejudrūs pasidaro ir patys žvejai. Bet čia kitas žvejybos stilius. Kiekvienas žvejoja kaip moka ir gali.
„Lašiša-2006”
Nuo akcijos pradžios iki spalio mėn. pabaigos Kuršių marių ir Nemuno deltos regione nustatyta per 120 pažeidimų. Iš jų – 10 šiurkščių. Konfiskuota apie 4,5 km tinklų. Nustatyti 23 verslinės žvejybos pažeidimai.
Kur ieškoti lydekų vėlyvą rudenį?
Pasak rimtų spiningavimo asų, lydekos rudenį visada laikosi ten, kur yra mailiaus ir kur ramesnis vanduo. Vėlyvą rudenį jau nebūna tokių kibimo protrūkių, kai lydekos vienu metu pradeda kibti visur. Kibimo galima tikėtis bet kuriuo paros metu ir bet kur. Todėl turėkite kantrybės…
Ledo taksi
Artėja laikas, kai Kuršių marių ledu pradės kursuoti įvairiausios formos ir galingumo „taksi”, vežiojantys žvejus į tolimesnes žvejybos vietas. Iki šiol važinėjimo įvairia technika ant ledo tvarka nebuvo reglamentuota. Yra nepatvirtintų gandų, kad kažkur rytinėse Lietuvos žemėse kažkokiose ministerijose valdininkai ėmėsi tvarkyti šį reikalą. Lauksim žinių. Kažkam jau kirps sparnus… Ledo taksistams, ko gero, pareina rūgštus laikas.