Šaltuoju metų laiku tampa įprasta pabėgti į šiltesnius kraštus. Apsisprendimą – kur, dažnai lemia įvairios išankstinės nuostatos apie šalis. Rinkdamasis kelionių maršrutus, dažnai naudojuosi kitų keliautojų medžiaga, todėl jaučiu pareigą pasidalinti ir savo įdomesniais atradimais.
Kartą „Vakarų eksprese” jau rašiau apie vieną iš nuostabių Egipto perlų – nuošaliąją Sivos oazę. Dabar – trumpas fotoreportažas apie dar vieną – Farafara oazę.
Kaip rašė garsus istorikas Strabo, Egipto dykuma panaši į leopardo kailį, kur dėmelės reiškia oazes – gyvenamas dykumų teritorijas. Na, tų dėmelių Egipto dykumose ir nėra tiek daug, viso labo keletas oazių, išsidėsčiusių grandine Libijos dykumoje – Kharga, Dakhla, Farafara, Bakharėja, Siva. Įdomiausia iš jų, be abejo, yra Farafara.
Čia net iš pagrindiniu keliu važiuojančio autobuso iššokęs ir keletą žingsnių nuo kelio paėjėjęs keliautojas pateks tiesiai į baltą baltą kaip sniegas dykumą. Sunku įsivaizduoti baltame fone besiganančius kupranugarius, akimirką gali pagalvoti, kad miražas ir akyse painiojas skirtingos geografinės platumos – Antarktida ir Sachara. Čia kadais būta jūros, o iš koralinių nuosėdų susiformavo kreidinė uoliena, kurią savitai apdailina vėjas. Ši dykuma tikrai nepaprasto grožio. Vėjo nugludintos kreidos uolos kartais primena grybus, dinozaurus, sustingusius milžiniškus paukščius. Ypač smagu vaikščioti tarp šių vėjo skulptūrų naktį, kai jas apšviečia pilnatis. Tas kreidos uolienos trapumas – paranki medžiaga vėjui: lekiančios smiltys uolas ir nugludina, ir išskaptuoja netikėčiausias formas. Vėjuotą naktį, rodos, girdi, kaip lekiančios smiltys gludina kreidinę uolieną.
Būdingi šioms vietovėms grybai susidaro dėl nevienodo uolienos kietumo skirtingose dalyse, mat atsitraukus jūrai kai kur uolos susiformavo iš smėlio ir koralų, todėl pučiant vėjui dažnai pirmiau išgraužiama vidurinė uolos dalis, o viršus lieka platesnis. Beje, čia išlikęs ir nepaprasto grožio senasis viduramžių miestas Al Qasr. Gyvenamas iki šiol, išsaugojęs ir senųjų amatų.
Geriau susipažinus su vietove, aiškiai suvoki, kokio grožio ši oazė, kaip harmoningai su gamta čia sugyveno žmonės tūkstančius metų. Tyrimai rodo, kad šiose vietovėse prieš 5-10 tūkst. metų buvo pakankamai lietaus, gausu Afrikos gyvūnijos, geros gyvenimo sąlygos. Ir tik vėliau įvyko negrįžtami ekologiniai pokyčiai (neatmestina, kad dėl neigiamos žmogaus įtakos, pvz., miškų iškirtimo) šis regionas tapo dykuma.
Gyventojai liko gyventi tik dykumų vietovėse, kur liko vanduo – šaltiniai (reikėtų vadint karštiniais, nes vanduo iš žemės gelmių trykšta kaitresnis nei 30 laipsnių).
Norintieji pasiekti šią oazę, gali nesibaiminti: tai ne šiaip dykumų oazė, o tikra ramybės oazė, su maudyklėmis karštuose šaltiniuose, neaprėpiamomis palmių plantacijomis, gana gerai išvystyta turistine infrastruktūra (yra ir brangių, ir pigių viešbučių-stovyklų), tad tereikia sėsti Kaire į maršrutinį autobusą ir per dieną pasieksite šią nuošalią, tačiau nepaprasto grožio dykumą. O čia nesunkiai surasite ir Badr’o galeriją, ir visai padoriomis kainomis autentiško Šiaurės Afrikos dykumų meno.
Tai viena įdomiausių vietų Egipte, kur galima patirti tikrą dykumų ramybę. Jei pageidausite, jums suorganizuos turus kupranugariais, vakare klausysitės beduinų muzikos. Norintieji ras viešbučių su karštais šaltiniais arba galimybę keliauti po dykumų platybes džipais. Pažįstu lietuvių, šias vietas pasiekusių nuomotu automobiliu iš Hurgados.