Rusų kritikai kažkada, po Eimunto Nekrošiaus „Dėdės Vanios”, kėlę diskusijas: „Ar tai Čechovas?”, „Ar galima taip „nuredukuoti” klasiką?”, pamažu priprato prie savito režisieriaus braižo, jį pripažino ir įvertino. Italai – vis dar pratinasi.
Spalio 26-27 d. Italijoje, Modenos mieste, įvyko Nekrošiaus spektaklio pagal Goethe’s „Faustą” premjera. Nauja tragedijos traktuotė vertintojus sužavėjo ir suglumino. Štai didžiausio Italijos dienraščio „Corriere della sera” recenzentas Franco Cordelli atvirai prisipažįsta: „Per pirmąjį veiksmą esame sutrikę. Laukiame vieno, o regime visai ką kita. Tikimės Goethe’s, bet visada visur vien tik Nekrošius. Regis, spektaklis sukasi tuščiąja eiga. Faustas, senyvas vyras trumpa balta barzda, pasirodo patenkintas savimi ir palieka mus abejingus. Tačiau antrajame ir ypač trečiajame veiksme iš visų stilizacijų ir simbolių pynių, iš viso konvulsyvaus gestikuliavimo išryškėja tikrasis režisieriaus sumanymas”.
Recenzentas pastebi, kad iš kelių „kanoninių” kūrinio scenų, pavyzdžiui, „Auerbacho rūsio” ar „Valpurgijos nakties” telikusios kelios frazės. „Tačiau svarbiausia – apie sutartį su velniu, kuri yra esminis „Fausto” dramaturginis ramstis, nepaaiškėja beveik nieko”.
„Kas gi tada lieka?” – klausia Cordelli. Ir atsako: „Lieka paprastas, žmogiškas, graudokas senatvinis jaunystės geismas. Lieka Fausto ir Margaritos meilės ir nemeilės istorija”. Recenzentą glumina, kad Goethe’s kūrinys „ekstremistiškai” verčiamas aukštyn kojom, tačiau teigia negalįs nesižavėti pirmajame plane atsidūrusia „galinga lyrine kokybe”. Jo išvada: tai visiškai netradicinis, prieš nusistovėjusias sroves einantis „Fausto” perskaitymas. „Tai Goethe, skaitomas ruso – Čechovo. Skaitomas čaižiu, hipnotiniu, veriamu ritmu. Šedevro ritmu”.
Po savaitės E.Nekrošiaus režisuotą „Faustą” išvysime Vilniuje, Nacionaliniame dramos teatre.