Žmogaus teisių stebėjimo institutas vakar paskelbė 2005-2006 m. atlikto nepriklausomo teismų procesų stebėjimo tyrimo išvadas.
Buvo analizuojama daugiau kaip penkiasdešimt baudžiamųjų teismo procesų Vilniaus, Kauno, Molėtų bei Šalčininkų apylinkių teismuose. Tyrimas, kaip teigiama po jo pristatymo išplatintame pranešime, parodė priežastis, kodėl Lietuvoje yra nepasitikima teismais.
Beje, tyrimą atliko aukštųjų mokyklų studentai, kurie dalyvavo procesuose ir stebėjo teismų darbą. Iš jų surinktų duomenų padaryta išvada, kad teismuose vis dar gyvas sovietinis mechanizmas, kai įrodymai surenkami ikiteisminio tyrimo metu, o teisme jie tik patikrinami. Teisėjai nevargsta atlikdami teisminį tyrimą, nes tai užimtų daug laiko, iškiltų tam tikrų nepatogumų. Tad dažniausiai yra pasikliaujama būtent ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis.
Tyrime konstatuota, kad labai dažnai teisėjai, pradėdami nagrinėti bylą, jau būna neigiamai nusistatę prieš teisiamąjį, susidaro įspūdis, kad jie yra kaltintojo pusėje, o ne atlieka neutralaus nepriklausomo arbitro vaidmenį. Temidės tarnai dažnokai demonstruoja nenorą kviesti į teismo posėdžius gynybos prašomus liudytojus. Be to, tyrimo išvadoje teigiama, kad teisėjai demonstruoja kritinį nusistatymą liudytojų parodymų, kurių turinys nesutampa su ikiteisminio tyrimo pareigūnų užfiksuotais parodymais, atžvilgiu.
Teisėjų nuodėmių užfiksuota gana daug. Visa bėda, kad iš jų padarytos ganėtinai keistos išvados. Pranešama, kad visi minėti teisėjų veiksmai sudaro prielaidas visuomenei nepasitikėti teismais. Tačiau prisiminkime, kad visuomenė dažniausiai nepatenkinta lieka tada, kai teismai savo nuosprendžiais pademonstruoja pernelyg švelnų nusistatymą teisiamųjų atžvilgiu, kai teisėjas labiau palaiko gynybą, o ne kaltinimą.
Tie, kurie nuolat lankosi teismuose ir yra stebėję ne vieną šimtą bylų, tikrai pasakytų, kad greičiausiai nėra didesnės problemos ir su nekviečiamais į teismą gynėjų prašomais liudytojais. Vieša paslaptis, kad tokie advokatų prašymai gana dažnai būna tik gynybos būdas užvilkinti bylas. Žinoma, laikantis įvairiausių dabar labai madingų Žmogaus teisių gynimo konvencijų, galima teigti, kad objektyvumo dėlei reikia išklausyti kaip įmanoma daugiau liudytojų. Tačiau daug kam aišku, kad šiomis nuostatomis dažnokai ir paspekuliuojama. Jeigu teismas aklai klausytų advokatų, bylos būtų nagrinėjamos ne vienus ir ne dvejus metus, nes liudytojai baudžiamosiose bylose gana dažnai irgi nebūna iš kelmo spirti – jie žino, kaip išsisukti nuo teismo, kaip užvilkinti procesą. Ar tada visuomenė būtų patenkinta?
Iš tiesų viena didžiausių bėdų nagrinėjant baudžiamąsias bylas yra liudytojų (ir net teisiamųjų) parodymų keitimas. Viena jie kalba ikiteisminio tyrimo metu, kita – teisme. Sena tiesa, kad teismas paprastai vadovaujasi parodymais, duotais teisme. Tačiau vėlgi, žinant šią nuostatą, labai lengva teisme dirbti gynybai. Jeigu teisiamasis sutinka sumokėti liudytojui, kad šis pakeistų parodymus, liudytojas dažnai taip ir padaro. Visi žino jau nenaują formulę, kuri padiktuojama liudytojui – sakyk teismui, kad ikiteisminio tyrimo metu pareigūnai taikė fizinį ar psichologinį smurtą, todėl ir kalbėjau taip ar anaip. Dabar teisme esą sakau, kaip iš tiesų buvo. Arba dar geriau – viename neseniai vykusiame teismo posėdyje teisiamas recidyvistas pakeitė parodymus todėl, kad jis „pasitiki tik Lietuvos teismu, o ne kažkokia policija”. Ikiteisminiame tyrime su advokatais dar būna iki galo nesuderinta gynybos pozicija, todėl dažniausiai ir kalbama tiesa. Įsijungus advokatams, situacija imama koreguoti. Ši metodika yra per daug gerai žinoma teisėjams, todėl jie ir nėra linkę aklai tikėti teisme pakeistais parodymais.
Teismų darbe yra labai daug problemų. Tarp teisėjų klesti korupcija. Ar nevertėtų atlikti visuomenės tyrimus, kurie parodytų šių blogybių mastą, o ne dirbtinai kurti problemą ten, kur jos nelabai ir yra?