Išbristi iš kvaišalų liūno yra tik pusė darbo, antroji, dažnai net sunkesnė, yra susirasti pajamų šaltinį, būstą, sukurti šeimą
Narkomanų, tegu ir buvusių, besigydančių ar be kvaišalų apsieinančių jau metus kitus, aplinkiniai vis dar bijo ir jais nepasitiki. Akivaizdus pavyzdys – neseniai vykusi Viršužiglio gyventojų kova su toje vietovėje planuojamu atidaryti nepilnamečių reabilitacijos centru. Tačiau net ir reabilitacijos programą baigę narkomanai, nebevartojantys kvaišalų, sunkiai pritampa visuomenėje.
Dirba nelegaliai
Susirasti legalų darbą buvusiems narkomanams yra labai sunku. Kai nėra pajamų, kur gyventi, neviltis apima net ir labai stiprų žmogų. Reabilitacijos bendruomenių vadovai jau kalba apie naują buvusių narkomanų priklausomybę nuo reabilitacijos centrų. Ten atsisakyti kvaišalų nors ir labai sunku, tačiau įmanoma. Kaip išlikti švariam, išėjus į savarankišką gyvenimą, kai vietoje palaikymo susiduriama su įtarumu ir net atstūmimu?
„Laikas rimtai padirbėti sugrąžinant buvusius narkomanus į visuomenę. Kol kas tai silpniausia mūsų darbo grandis. Išmokome rasti žmones, kuriems reikia pagalbos, turime efektyviai veikiančias detoksikacijos, reabilitacijos ir adaptacijos programas. Žmogus pasveiksta, nebevartoja narkotikų, tačiau kas toliau?” – susimąstyti ragina bendruomenės „Sugrįžimas” vadovas Valdas Šiškus. Ieškant sprendimų, vakar buvo surengta konferencija „Žmonių, priklausomų nuo psichotropinių medžiagų, reintegracija į visuomenę”.
Dabar dauguma buvusių narkomanų važiuoja uždarbiauti į užsienį arba nelegaliai dirba statybose Lietuvoje. Nors uždarbis abiem atvejais yra palyginti geras, tai leidžia išgyventi, tačiau pavadinti to sugrįžimu į visuomenę negalima.
Nugalėti nepatiklumą
Specialiu tyrimu siekta išsiaiškinti, ką mano apie galimybes sugrįžti į darbo rinką žmonės, priklausantys rizikos grupei. Buvo apklausta 40 žmonių, dalyvaujančių reabilitacijos programose 6 centruose.
„Apie 30 proc. apklaustųjų sakė neturį gyvenamosios vietos. Net 92,5 proc. reikia pagalbos ieškant darbo. 70 proc. teturi pagrindinį arba specialųjį išsilavinimą, maždaug tiek pat norėtų įgyti papildomą arba naują profesiją. 97 proc. pasveikusių narkomanų norėtų išmokti dirbti kompiuteriu. Daugiau nei 72 proc. apklaustųjų jaučia neigiamą visuomenės požiūrį”, – sako bendruomenės „Sugrįžimas” atstovas Jaunius Mincevičius.
Jo teigimu, visus besigydančius nuo priklausomybės galima suskirstyti į tris grupes. Pirmajai priklauso žmonės, kurie turėjo šeimą, profesiją, namus, darbą ir viso to neteko pradėję vartoti narkotikus. Jiems reikia stengtis tai susigrąžinti. Antrajai – tie, kurie pradeda gyventi iš naujo, nes susigrąžinti nėra ko. Trečiajai grupei reikalinga nuolatinė priežiūra, nes žmonės negali gyventi savarankiškai ir neturi tam reikalingų įgūdžių.
Baigus reabilitacijos programą, kai didžioji problema tarsi ir išspręsta, žmogų užgriūva visos kitos problemos. Jei jų našta yra per didelė, nepavyksta „užsikabinti” gyvenime, labai išauga tikimybė atkristi ir vėl sugrįžti prie žlugdančių įpročių.
Sveiko gyvenimo klubas
Net įsidarbinusiam, namus ir šeimą turinčiam buvusiam narkomanui reikia palaikymo. Kai jis yra, tikimybė visiškai pasveikti nuo priklausomybės labai padidėja.
„Pats nustebau suskaičiavęs, kad per penkerius metus mūsų klube buvo 83 nuolatiniai lankytojai. Jie dirbo pagal 12 žingsnių programą, turėjo globėjus buvusius narkomanus su itin gera sveikimo patirtimi, konsultavosi su specialistais, dalyvavo paskaitose ir seminaruose. Net 72 žmonės dabar visiškai nebevartoja narkotikų, 10 – vartoja, o vienas mirė. Vienintelė sąlyga, keliama norintiems ateiti į klubą, yra noras nustoti vartoti kvaišalus – narkotikus ar alkoholį”, – sako priklausomybių klubo „Tavo galimybė” vadovas Haris Urvinis.
Šiame Senamiestyje įsikūrusiame klube galima gauti informaciją apie visas galimybes gydytis, dalyvauti reabilitacijos programose. Informacija teikiama visiems ateinantiems, įskaitant vartojančiųjų šeimos narius, kurie kartais nežino, ko griebtis.
„Mes lankėmės visose reabilitacijos bendruomenėse, važinėjome po įkalinimo įstaigas. Praktika rodo, kad sėkmingai sveiksta turintieji stiprius motyvus tai daryti, o nuolatinis bendravimas su panašaus likimo žmonėmis yra būtinas labai ilgai. Mūsų klube žmonės ne tik mokosi sveikai gyventi, bet ir sveikai ilsisi, organizuojame ekskursijas, švenčiame gimtadienius be alkoholio. Anaiptol ne visi, besigydantys nuo priklausomybių, turi galimybių tai daryti savo artimiausioje aplinkoje”, – sako H.Urvinis.
„Metus ar pusantrų trunkanti reabilitacijos programa mūsų centruose yra tarsi gyvenimas šiltnamio sąlygomis. Žmonės nustoja vartoti narkotikus ar alkoholį, tačiau sugrįžę į realų gyvenimą pasimeta. Mūsų uždavinys yra išvengti priklausomybės nuo reabilitacijos centrų ir išmokyti gyventi savarankiškai. Žmonės pripranta gyventi prižiūrimi ir nebežino, kaip naudotis laisve”, – sako Dmitrijus Galikas bendruomenės „Gyvybės versmė” socialinis darbuotojas.
Šioje bendruomenėje vis didesnis dėmesys yra skiriamas pasirengimui dirbti, spręsti galimus šeimyninius konfliktus.
Atsiranda viltis
„Reabilitacijos bendruomenės dirba sėkmingai tuomet, kai apie 80 proc. darbuotojų patys yra praėję reabilitacijos programas. Daugumoje Lietuvoje veikiančių bendruomenių taip ir yra. Tačiau mes susiduriame su darbuotojų mokymo problema. Džiaugiuosi, kad pradėjus bendrą projektą su bendruomene „Sugrįžimas”, mums pavyko susitarti su Vytauto Didžiojo universitetu, kuris apsiėmė mokyti 30 žmonių grupę. Be to reabilitacijos programas baigę žmonės bus siunčiami į įvairių specialybių kursus. Tarpininkaujant ir remiant Darbo biržai, bus tariamasi su darbdaviais, kad šie priimtų dirbti pagal tas specialybes”, – artimiausius planus pasakoja vienas bendruomenės „Gyvybės versmė” vadovų Robertas Palionis.
Jau yra įkurta buvusių narkomanų statybos brigada, ne tik dirbanti, bet ir mokanti visus mokesčius bei besinaudojanti socialinio draudimo privalumais. Dar viena brigada pina gaminius iš vytelių, o Vilniuje rengiami pusės metų kursai virėjo, padavėjo ir barmeno specialybėms įgyti.
Tokia yra pradžia, teikianti vilties šimtams žmonių, kurie didžiulėmis pastangomis mėgina sugrįžti į gyvenimą, kurį patys kažkada vertino nepakankamai. Tačiau ar jie už tai turi būti baudžiami visą likusį laiką, nepaisant visų jau įdėtų pastangų?
„Mes savo reabilitacijos centrą atidarėme slapčia. Įsikūrėme tyliai ir tik po pusės metų aplink gyvenantys žmonės apie tai sužinojo. Jie mūsų ėmė klausinėti, kur laikome tuos narkomanus, o mes rodėme į po kiemą vaikštančius žmones ir tuo niekas nenorėjo tikėti. Baimė ir nepatiklumas lydi reabilitacijos bendruomenes visur, tačiau ilgainiui situacija keičiasi”, – įsitikinęs R.Palionis.