Iki metų pabaigos Vilniuje, Radvilų rūmuose, veiks skulptoriaus ir pedagogo Petro Aleksandravičiaus gimimo šimtmečiui skirta apžvalginė jo kūrybos paroda „Pasaulis be tamsos”
Pirmoji jubiliatui skirta piešinių ekspozicija rugsėjį buvo atidaryta sostinės „Arkos” galerijoje, lapkričio 6-ąją – Vilniaus dailės akademijoje (VDA), dar bus „Akademijos” galerijoje, taip pat Kaune, Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje.
Gyvenimo mozaika
Parodos pavadinimas „Pasaulis be tamsos” perteikia Petro Aleksandravičiaus gyvenimo credo. Sakoma, kad tvirtos nuostatos subręsta neiškart. Tad ir Petriukas, ūkininkų vaikas (gimė 1906 10 21), iš pradžių lakstė po pievas Marijampolės apskrities Vartų kaime, o 1927-aisiais jau mokėsi Kaune, Vytauto Didžiojo universiteto Technikos fakultete. Matyt, širdis traukė kitur, jau po metų jis – Meno mokykloje, Kajetono Sklėriaus ir Juozo Zikaro mokinys. Vėliau – gyvenimo kaleidoskopas: darbovietės, pirmi meniniai bandymai, o nuo 1933-iųjų – Lietuvos dailininkų sąjungos narys, pradeda dalyvauti parodose. Pirmieji reljefai, kūriniai bažnyčioms. Atkreipia dėmesį į skulptūrinį portretą. Pirmieji pedagoginio darbo metai Šiauliuose, ten valstybinėje berniukų gimnazijoje dėsto dailės dalykus. 1940-aisiais Aleksandravičius dėsto Vilniaus dailės akademijoje.
Traukė žmogaus paslaptis
Tuomet jis vis dažniau lipdo portretinius biustus: savo kolegų Jono Kuzminskio, Mečislovo Bulakos, Viktoro Vizgirdos, Liudo Vilimo. Imasi bareljefų. Po penkerių metų – jau Vilniaus dailės akademijos profesorius, dar po trejų – Skulptūros katedros vedėjas, vėliau – Piešimo katedros vedėjas. Vėl gimsta jo skulptūros-portretai. Matyt, jį traukė žmogaus paslaptis. Sukuria antkapį Baliui Sruogai Vilniaus Rasose, Kuršėnams – Lauryno Ivinskio paminklinį biustą, Juozo Kėdainio – bičiulio ir kolegos – portretą, Teofilio Tilvyčio, Juozo Miltinio, Levo Karsavino, Vinco Mykolaičio-Putino, Konrado Kavecko, Napoleono Petrulio skulptūras, kompozicijas „Darbininkė”, „Studentės”, „Statyboje”. Mums liko skulptoriaus sukurtas Jono Jablonskio figūrinis paminklas Marijampolėje, paminklas Žemaitei Vilniuje, Antano Vienuolio paminklas Anykščiuose ir kiti, daugybė piešinių, akvarelių.
Spėjo pasidžiaugti Nepriklausomybe
Menininkas spėjo pasidžiaugti atkurta Nepriklausomybe ir buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu, pagerbtas VDA garbės profesoriaus vardu. Mirė ir palaidotas Vilniuje 1997 metų pabaigoje.
Radvilų rūmų salėse – per 80 Aleksandravičiaus kūrinių. Jie suvežti iš LDM, Nacionalinio M.K.Čiurlionio, Šiaulių „Aušros” muziejų, šeimos kolekcijos. Monumentalūs kūriniai – padidintose fotografijose. Gyvenimo faktai – tekstuose ir nuotraukose. Parodos kuratorė yra dailėtyrininkė Elona Lubytė, išleisto katalogo teksto autorė – dailės istorikė Giedrė Jankevičiūtė. Nenuostabu buvo per parodos atidarymą ir atsiminimų vakarą matyti daug profesoriaus mokinių. Juk ne vien mokymo metodika juos brandino kaip asmenybes, darė poveikį ir pats menininkas, jo taktiškumas, reiklumas, teisingumas ir principai. Sako, skulptorius nepasižymėjo novatoriaus drąsa, ryškiais kūrybos lūžiais. Realistinė lipdyba, moters kūno grožis skulptūrose, subtilaus kolorito akvarelės, tvirtos linijos piešiniai kovingos ideologijos metais jam buvo patikimas kūrybos uostas, kuriame derėjo išmintis, ramybė, šviesa, darna. O šito reikia visų laikų mene. Okupacijos, tremtys, skurdas – nuo to, kaip teigia Jankevičiūtė, profesorius slėpėsi kultūroje. Realizmas – taip, bet kodėl gi jis socialistinis. Ar gali būti vanduo, dangus socialistinis, sovietinis? Pedagogo tolerancija nekliudė, pagelbėjo skleistis savitiems mokinių talentams.
Buvo fantastiškas mokytojas
Profesorius Kazys Morkūnas teigia, kad Aleksandravičiaus pastangomis pavyko išlaikyti ryškią lietuvišką piešimo mokyklą. Kaip pedagogą, asmenybę jį vertina ir skulptorius Stanislovas Kuzma: „Kaip profesorius ir mokytojas jis buvo fantastiškas. (…) Visi jo teiginiai, pastabos buvo saikingos, pasvertos”. Pasak Kuzmos, greta Aleksandravičiaus buvo galima bręsti ir augti, kalbėti, ką galvoji, išsakyti abejones. Mokytojas sugebėjo neneigdamas akademiškumo būti tolerantiškas kito asmens laisvės ir saviraiškos siekiui. Tačiau atmesdavo beskonybę. Taip tvirtina skulptoriai Ksenija Jaroševaitė, Vladas Urbanavičius. Šalia jo turėjai būti sąžiningas. Aleksandravičiui geros skulptūros sukūrimo prielaida buvo akademiniai principai. Tad ar galėjo visiškai su tuo sutikti ieškojimo sūkuriuose besiblaškantis jaunimas. Nuosekliu, kartais pedantišku darbu, kuris tiko senajam skulptoriui, neiškart buvo tikima. O sako, kad kamuojamas kasdienybės rūpesčių ir monotonijos skulptorius Aleksandravičius ilsėdavosi piešdamas gėles, liedamas akvareles su senojo Vilniaus peizažais. Labai mėgo gėrėtis jūra. „Aš nei stalinų, nei leninų nedariau, esu tik sukūręs kompoziciją „Vilniaus miesto atstatymas”, – yra sakęs skulptorius Aleksandravičius.