Šiuolaikinis namas iš senų rąstų

Penkerius metus rekonstruojant būstą gyvenimas jame neapkarto

Danutė Rimkuvienė – dailininkė tekstilininkė, todėl nieko nuostabaus, kad jos namuose kiekviena detalė atrodo meniška ir savo vietoje. Taip yra, nepaisant, kad namuose pakanka daiktų, kurie, regis, neturi praktinės paskirties.

Kita vertus, virtuvėje surikiuoti uogienių indeliai apipavidalinti taip puošniai, kad ima atrodyti, jog jie sugalvoti interjerui pagyvinti. Visa sudėjus kartu, yra taip jauku ir kartu estetiška, kad tuose namuose maga užtrukti ilgėliau.

Atvežtas iš kaimo

Prieš penkerius metus Danutė ir Aloyzas bei du jų vaikai, Justė ir Tadas, atsikėlė į vos 65 kvadratinių metrų ploto namelį „su praeitimi“. Ankstesnieji savininkai jo rąstus atsivežė į miestą iš kaimo. Naujieji susigundė statiniu būtent dėl to, kad jis buvo iš senų rąstų.

„Kažkas iš draugų, apžvelgęs mūsų pirkinį, tik nusistebėjo ir paklausė, ar jau neturėjome iš ko laužą sukurti, kad tokią lūženą įsigijome. Namukas išties atrodė liūdnai, rąstai buvo apkalti lentelėmis ir apklijuoti mažiausiai aštuoniolika tapetų sluoksnių. Bet aš taip norėjau namo, kad man niekas nebuvo svarbu. Žinojau, kad trys patys svarbiausi dalykai tikrai bus – sūpynės kieme, didelis stalas kambaryje ir židinys. Kai nori, viskas yra padaroma“, – šypsosi šeimininkė, namuose, kurių plotas padidėjo daugiau nei tris kartus, praleidžianti itin daug laiko.

Šeimos narių pastangomis pirmiausia nulupti stori tapetų sluoksniai, lentelės, paskui nuvalyti senieji, kai kur kirvarpų išgraužti, sienojai. Daug kur, valgomajame ir net vonioje jie palikti niekuo neuždengti.

„Esu laiminga, nes atėjo metas, kai galiu daug laiko skirti savo pomėgiui, tapybai tušu ant ryžių popieriaus, visame pasaulyje žinomai „sume“ pavadinimu. Visi paveikslai namuose yra mano pačios, tik atlikti skirtinga technika. Keletas rėmų ant sienų yra dar tušti, laukia jiems skirtų kūrinių“, – Danutė rodo į baltą įrėmintą lopą virš pianino.

Vieta paveikslams ar niša lentynai šiuose namuose atsiranda neatsitiktinai. Tokiomis gudrybėmis taisomos vietos, kur buvo iškirsti langai, durys ar kita anga.

Aplipdė aplink

„Mes buvome tokie laimingi, kad galime išgerti arbatos stovėdami ant savo žemės. Net penkerius metus užtrukęs remontas labai nenuvargino. Gyvenome senojoje troboje, o naują poilsio kambarį, virtuvę ir miegamuosius pristatinėjome. Kai ten viskas buvo užbaigta, prakirtome išėjimus“, – paaiškina moteris.

Žinoma, viskas nebuvo taip paprasta. Šeimos galva ponas Aloyzas vos ne su dujokauke gramdė senuosius rąstus, pati Danutė savinosi originalų glaistymo būdą. Norėjo, kad naujoji namo dalis derėtų prie senosios, tapė gėlėmis gerokai į jokius standartus netelpančias duris. „Labai gerbiu savo vyrą už tai, ką jis sugebėjo čia savo rankomis padaryti“, – neslepia Danutė.

Centrinė namo dalis, į kurią patenkama įėjus iš lauko, yra senosios trobos teritorija. Joje įrengta priemenė, vonios kambarys ir valgomasis. Viename buvusios trobos šone pristatyta erdvi svetainė su židiniu, kitame – virtuvė.

Virtuvė kažkiek panaši į žiemos sodą ar verandą, nes turi daug langų. Viename jos gale yra stalas su kėdėmis, prie kurio šeimininkai pusryčiauja ir pietauja. Kitas virtuvės galas yra „darbinis“, jame viryklė, plautuvė, o spintelės, kuriose sudėti reikalingi rakandai, yra visiškai netradicinės. Jos sumūrytos ir apklijuotos keraminėmis plytelėmis.

„Taip buvo ne tik gražiau ir įdomiau, bet ir pigiau nei pasigaminti baldus netipiškai erdvei pagal užsakymą“, – paaiškina šeimininkė. Ji nesistengė visko suslėpti į spinteles, daugybė daiktų yra atvirose lentynose ir suteikia namams jaukumo.

Šildosi vonioje

Perstatant ir įrenginėjant namą, šeimai ilgokai teko apsieiti be miestiškų patogumų ir net maudytis eiti pas giminaičius. Paskui pakėlė stogą ir pastogėje įsirengė miegamuosius bei erdvią patalpą dušui. Vonios kambarys pirmajame aukšte atsirado vėliausiai ir yra skirtas šeimos narių malonumui. Ten ateinama ne praustis, o mėgautis šilto vandens procedūromis bei aromatais. Ant vonios krašto stovi žvakės, kurios tuomet būtinai uždegamos.

„Vonia naudojama retai, žiemą, kai norisi pasišildyti, – dažniau“, – sako šeimininkė. Tuomet šeimos nariai suvartoja ir jos išvirtas uogienes. Šiaip šie saldumynai neturi didelės paklausos. Uogienes dailininkė išmoko virti persikėlusi į išsvajotus namus – reikėjo sunaudoti senų obelų ir didelio vyšnios medžio derlių. O jei į šį darbą tenka įdėti tiek pastangų, stiklainiai su uogiene ir atrodyti turi deramai – jų dangteliai aprišti mezginiais apnertomis servetėlėmis, aprišti spalvotais kaspinėliais.

Penkerių metų laiką ir finansinius išteklius paskyrus namui įrengti, šiemet buvo atšvęsta pabaiga. O gal tik padaryta pertrauka, nes keliauta į svajonių žemę – Indiją. Tad indiški veidrodžiai drožinėtais rėmais ir smilkalų kvapas šiuose namuose taip pat neatsitiktiniai.

Sugrįžus iš kelionės, vėl galima užsiimti namų puošimu. Artimiausiuose planuose – miegamasis. Bus pakeista lova, o virš jos atsiras baldakimas. Paskui tikriausiai vėl atsiras ką patobulinti. Šeimininkė jau įtaria, kad namo įrenginėjimas yra niekuomet nesibaigiantis procesas.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Statyba su žyma , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.