Paskelbtos varžytinės ne visada įvyksta

Ar galima išvengti varžytynių, kurias antstolis jau paskelbė spaudoje bei internete?

Į klausimą atsakė Lietuvos antstolių rūmų valdytoja Asta Astrauskienė.

Antstolio atsiųstas pranešimas apie varžytynes ir vieši skelbimai jokiu būdu nereiškia, kad varžytynės neišvengiamai įvyks. Kol varžytynės nepradėtos, jos gali būti bet kuriuo momentu atšauktos, jei tik skolininkas suranda kitą galimybę atsiskaityti su kreditoriumi.

Ypač palankią išeitį numato Civilinio proceso kodekso (CPK) 704 straipsnis – įstatymas leidžia areštuoto turto savininkui pačiam rasti savo turto pirkėją ir parduoti turtą būtent tam asmeniui, kuris pasiūlys didžiausią kainą. Jei turtas sėkmingai parduodamas, antstolis atšaukia varžytynes.

Pagal įstatymus apie varžytynes viešai paskelbiama likus 30 dienų iki jų pradžios, tačiau turto savininkas sau naudingesniu pardavimu gali pradėti rūpintis gerokai anksčiau – jau tada, kai gauna antstolio raginimą geruoju įvykdyti sprendimą arba turto arešto aktą. Tai yra signalai, kad turtas vėliau gali būti realizuojamas priverstiniu būdu. Sužinojus apie pradėtą skolos išieškojimą, vertėtų nedelsiant nuvykti pas antstolį, pasikalbėti apie tolimesnius vykdymo veiksmus, pasidomėti galimų varžytynių data ir pasiūlyti antstoliui savo pagalbą. Jeigu skolininkas įsipareigoja padengti skolą ir pats aktyviai ieško pirkėjo, antstoliai paprastai atideda varžytynes vėlesniam laikotarpiui, suderinę tai su kreditoriumi.

Pirkėjų areštuotam turtui galima ieškoti visais įmanomais būdais – apie pardavimą skelbiant vietos laikraščiuose, interneto portaluose bei kitose žiniasklaidos priemonėse, taip pat ir kreipiantis į nekilnojamojo turto agentūras. Kuo didesnis pirkėjų ratas – tuo didesnė tikimybė parduoti brangiau. Turtą galima parduoti ir artimiems giminaičiams – tai turbūt geriausia išeitis, nes turtas faktiškai neprarandamas, jis lieka šeimoje.

Jeigu iki varžytynių pradžios skolininkas suranda savo turto pirkėją, vietoj priverstinio pardavimo procedūros įvyksta įprastas sandoris, tik šiuo atveju turto pardavimo aktą tvirtina ne notaras, bet teismas, o pinigai yra mokami į antstolio depozitinę sąskaitą.

CPK 704 straipsnis skelbia, kad turto pardavimas iš varžytynių nutraukiamas, kai į antstolio depozitinę sąskaitą sumokama ne mažesnė pinigų suma, kaip turto arešto akte nurodyta realizuojamo turto vertė, arba mažesnė suma, kurios užtenka visiškai padengti įsiskolinimams ir vykdymo išlaidoms. Jeigu skolininko turtas parduodamas už didesnę sumą, negu reikia skolai ir vykdymo išlaidoms padengti, likęs skirtumas grąžinamas pardavėjui.

Parduodamas turtą „savam” pirkėjui, skolininkas turi daugiausia galimybių išvengti nuostolių ir derėtis dėl kainos. Kai prasideda varžytynių procesas, pardavimo kainos iš anksto žinoti jau neįmanoma. Įstatymas reikalauja, kad pradinė pardavimo kaina per pirmąsias varžytynes būtų 80 proc., o per antrąsias – 60 proc. rinkos vertės. Todėl gali atsitikti taip, kad varžytynių dalyviai tik minimaliai pakels kainą, ir turtas bus parduotas 15 proc. arba net 35 proc. pigiau, negu realiai kainuotų rinkoje. Jeigu skola didelė, už išvaržytą turtą gautų lėšų gali net neužtekti jai padengti. Be to, skolininkui brangiai kainuoja ir pati varžytynių procedūra: tenka atlyginti antstolio patirtas išlaidas už varžytynių skelbimus laikraščiuose, pranešimų siuntimą proceso šalims bei sumokėti už varžytynių organizavimą.

Turto pardavimas skolininko pasiūlytam pirkėjui palankesnis ir tuo požiūriu, kad sutaupo daug laiko ir padeda išvengti vėlesnių ginčų teisme. Įvykus geranoriškam susitarimui, nei pardavėjas, nei pirkėjas vėliau nekelia pretenzijų dėl turto kainos ar kitų pardavimo aplinkybių, o po varžytynių šalys bylinėjasi dažnai. Dėl šios priežasties areštuoto turto pardavimas skolininko pasirinktam pirkėjui daug palankesnis ir antstoliui: jis išvengia rizikos, kad procesiniai veiksmai bus ginčijami teisme ir dėl kokių nors paaiškėjusių klaidų gali tekti atlyginti skolininko patirtą materialinę žalą.

Pastaruoju metu skolininko pasiūlytam pirkėjui parduodama apie 40 proc. viso išieškojimo procese realizuojamo turto. Todėl nereikėtų tikėti gandais, kad antstoliai stengiasi rengti varžytynes skolininkams už akių ir iš to esą gauna kažkokios naudos. Antstolio atlyginimą nulemia išieškota suma, o ne išieškojimo būdas. Antstolis yra suinteresuotas, kad skolininkas pats susirastų pirkėją ir savo turtą parduotų kuo brangiau.