Projektas „Big Brothers Big Sisters” Lietuvoje gyvuoja vienuoliktus metus. Jo esmė – neprofesionali psichologinė pagalba vaikams, turintiems bendravimo sunkumų, nepasitikintiems savimi ir trokštantiems susirasti gerą draugą
Projekto vadovė Jūratė Čižauskaitė sako, kad pagrindinis jo tikslas – savanoriška suaugusiojo pagalba rūpesčių ar problemų turinčiam 7-14 metų vaikui. Vaikų problemos gali būti įvairiausios: nepritapimas mokykloje, nedrąsumas, vienišumas, tėvų skyrybos, artimo žmogaus netektis ir t.t. Projekte dalyvaujantiems vaikams nereikia profesionalių psichologo konsultacijų, o tik patikimo, atsakingo vyresnio draugo. Pasak J.Čižauskaitės, tėvams kartais sunku suprasti savo vaikus, padėti jiems, todėl projektas „Big Brothers Big Sisters” gali būti gera išeitis tiek vaikui, tiek tėvams. Projekto iniciatoriaus „Paramos vaikams centro” duomenimis, diduma tėvų yra patenkinti programos rezultatais. Ne tik todėl, kad jų vaiko problemos išsprendžiamos ar palengvinamos, bet ir kad daugiau laiko gali skirti sau.
Reikalavimai savanoriams
Savanoriu gali būti kiekvienas pilnametystės sulaukęs žmogus. Anot J.Čižauskaitės, pagrindiniai reikalavimai norintiesiems tapti didžiaisiais draugais (taip vadinami projekte dalyvaujantys savanoriai) – atsakingumas, gera motyvacija ir pakankamai laisvo laiko. Prieš pradėdami bendrauti su vaikais savanoriai turi pereiti atranką, lanko parengiamuosius kursus Paramos vaikams centre (10-12 užsiėmimų po 2 valandas).
Tapęs „Big Brothers Big Sisters” programos didžiuoju draugu savanoris parenkamas mažajam draugui arba laukia, kol atsiras toks, kuriam jis tiks. Draugai parenkami ne burtų būdu. Atsižvelgiama į charakterio ypatumus, būdą, pomėgius ir panašius dalykus. Kartais vaikams ar savanoriams tenka kelis mėnesius palaukti, kol atsiras antroji pusė. Sunkiausia berniukų situacija, nes savanoriai vaikinai sudaro tik apie ketvirtadalį savanorių.
Projekto vadovė sako, kad iš pradžių savanoriai dažniausiai būdavo I-II kurso studentai, turintys laisvo laiko. Pastaraisiais metais ateina vyresnių, 25-26 metų žmonių. Jie jau baigę mokslus, žino, ko gyvenime nori, ir turi tvirtą motyvaciją – padėti vaikui.
Bendravimo procesas
Iš pradžių didysis ir mažasis draugai, jų tėvai ar globėjai bei vienas iš „Big Brothers Big Sisters” programos koordinatorių pasirašo draugystės sutartį, kurios trukmė – vieni metai. Draugystė vyksta pagal programos taisykles. Po metų sutartį galima pratęsti arba nutraukti. Būna tokių draugysčių, kurios trunka penkerius metus ir daugiau. „Kartais pasitaiko, kad savanoriui ir vaikui nesiseka bendrauti. Tokiems atvejams kiekviena pora turi po koordinatorių, kuris padeda įveikti bendravimo sunkumus”, – dėsto projekto vadovė. Kartais didysis ir mažasis draugai labai sunkiai randa bendrą kalbą. Tada jų draugystės sutartis nutraukiama ir kiekvienam skiriama po naują draugą. „Big Brothers Big Sisters” projekto vadovė atvirauja, kad nevisavertis bendravimas neduoda laukiamų rezultatų, todėl geriau pakeisti draugą, negu kankinti tiek savanorį, tiek vaiką.
Pageidaujama, kad per savaitę savanoris su vaiku praleistų 2-4 valandas. Tuo metu galima užsiimti bet kokia veikla, pavyzdžiui, eiti į kiną, važinėtis dviračiais ar tiesiog vaikščioti po miestą. Svarbiausia nepamiršti, jog susitikimų esmė yra bendravimas.
Draugaujantys didysis ir mažasis laiką leidžia ne tik dviese, bet ir dalyvauja „Big Brothers Big Sisters” programos projektuose, bendruose renginiuose, į kuriuos susirenka ir kitos susidraugavusios poros. Tai atidarymo ir uždarymo šventės, Kalėdos, vasaros stovyklos.
Penkerių metų draugystė
Vilnietė Vita su trylikamete Liepa bendrauti pradėjo prieš 5 metus. Ir Vita, ir Liepos mama apie projektą sužinojo perskaičiusios straipsnį. Be to, vyresnė Liepos sesutė jau dalyvavo projekte ir turėjo didžiąją draugę. Tuo metu Vita buvo studentė, turėjo pakankamai laisvo laiko ir nusprendė pabandyti tapti didžiąja drauge. „Daugiausia sunkumų kildavo dėl Liepos amžiaus: dar gerai nesiorientuodavo mieste, reikėdavo ją pasiimti iš namų, įsodinti į autobusą, kad saugiai grįžtų”, – prisimena Vita. Dabar didžiausia problema yra laiko trūkumas: Vita dirba, Liepa mokosi ir lanko būrelius.
Liepa linkusi į meną – piešia, dainuoja, šoka ir labai mėgsta skaityti. Vita mėgsta šiek tiek aktyvesnę veiklą – važinėja riedučiais, čiuožinėja. Vis dėlto bendrauti joms nebuvo sunku. Vita sako, kad draugaudama su Liepa išgyveno antrą vaikystę. Liepa pamėgo važinėtis riedučiais, čiuožinėti ir žaisti kėgliais. Draugės panašaus būdo: abi plepios ir linksmos, o pagal išvaizdą priešingybės: Liepa tamsi, Vita šviesi. Kai susitinka, Liepa daug pasakoja, kaip jai sekasi arba kokias perskaitė knygas. Kartais Vita nebūna jų skaičiusi, tuomet Liepa draugei paskolina.
Vita prisipažįsta, kad vargu ar ryžtųsi imti kitą mažąją draugę – su Liepa yra labai artimos. O į klausimą, ar pati kada nors bus didžioji draugė, Liepa šypsodamasi atsako: „Jei tik turėsiu laiko”.