Pastarosiomis dienomis Lietuvoje vieši garsaus Prancūzijos fotografo Izio (Izraelio Bidermano) sūnus Manuelis, kuris atvežė pirmą kartą mūsų šalyje rengiamą fotografijų parodą. Menininkas Izis, kuriuo didžiuojasi visa Prancūzija, yra kilęs iš Marijampolės žydų šeimos. Svečias vakar lankėsi ir tėvo gimtinėje. Daugelis marijampoliečių žino, kad prie jų miesto įsikūrimo XVIII amžiuje daug prisidėjo Prienų grafai Butleriai. Ir vėlesniais laikais žydų tautybės gyventojai darė nemenką įtaką miesto kultūros, ekonomikos raidai iki pat Antrojo pasaulinio karo.
Pasak istoriko Benjamino Mašalaičio, mieste išaugo daug garsių pasaulyje žydų tautybės žmonių: pirmasis Izraelio švietimo ir kultūros ministras Baruchas ben Jehuda, rašytojas Jokūbas Josadė,
dailininkas Maksas Bandas, sportinės medicinos pradininkas Lietuvoje Elijahas Segalas, dailininkas, Tel Avivo aukštosios dailės mokyklos įkūrėjas Arijehas Margušelskis ir daugelis kitų.
Manoma, kad žydai į Marijampolę atsikraustė XVII amžiaus pradžioje, kiek vėliau nei į kitus Lietuvos miestus. 1856 metais jie sudarė daugumą miesto gyventojų – per 80 procentų. Istoriniuose šaltiniuose užfiksuota, kad apie 1931-uosius mieste žydai buvo įkūrę 121 parduotuvę, 26 gamyklėles, keletą bankų. Svetimšaliai vertėsi žemės ūkiu, įvairiais amatais.
Aplink žydus iki pat XX amžiaus pradžios sukosi visas tuometės Marijampolės gyvenimas. Jie sudarė 1881 metais įkurtos gaisrininkų komandos pagrindą, įsteigė žydų pradžios mokyklą, vaikų darželį, o 1919 metais įkūrė žydų gimnaziją, kurioje buvo dėstoma hebrajų kalba. Marijampolėje veikė sporto klubas „Maccabi”, kurį taip pat įsteigė žydai. Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą Marijampolėje buvo įkurta Lietuvos žydų karo pabėgėlių šelpimo draugija „Ezreth pleitim”, ne vieną dešimtmetį mieste veikė žydų labdaros, socialinės pagalbos ir kultūros reikalų draugija, teatras, biblioteka.
Žydų nuopelnu Marijampolėje anksti atsirado ir fotografija. Manoma, kad pirmosios miesto nuotraukos pradėtos daryti apie 1873 metus, o pirmas miesto fotografas buvo žydas Leonas Anšeras, kuris, kaip manoma, įkūrė ir pirmą fotoateljė. Yra išlikę nuotraukų, kuriose įamžintos to meto įžymybės, apylinkių ir gamtos vaizdai ir net elgetos. Anšeras nuotraukoje yra įamžinęs grupę marijampoliečių gimnazistų, tarp kurių yra ir Jonas Basanavičius.
Be Anšero, Marijampolę garsino ir tarptautinės 1909 metų Milano fotoparodos nugalėtojas Moisiejus Buchalteris. Savo fotoateljė Marijampolėje jis turėjo nuo 1890 metų. Be jo, mieste
fotografavo jo amžininkai Judelis Fridbergas, Saliamonas Tiazbas. Pirmąsias reportažines nuotraukas pradėjo daryti Buchalterio mokinys Jakovas Vindsbergas. Marijampolėje savo kelią į pasaulinį pripažinimą pradėjo ir jau minėtas Prancūzijos fotomenininkas Izraelis Bidermanas. Kitataučiai buvo aktyvūs ir kitose srityse. Jie greit įsitraukė į šalies politinį gyvenimą. 1920 metais į pirmąjį Lietuvos seimą buvo išrinktas Marijampolės rabinas Avrahamas Popelis.
Kaip netikėtai žydų tauta atsikraustė į Marijampolės kraštą, taip netikėtai jie buvo iš jo ir išguiti. Egzekucijas vokiečiai vykdė masiškai. 1941 metų rudenį beveik visi Marijampolėje gyvenę ir nespėję pabėgti žydų tautybės žmonės Šešupės slėnyje buvo sušaudyti.
Apie prieš daugiau nei pusę amžiaus Marijampolėje klestėjusią žydų kultūrą šiandien teprimena kai kurie išlikę jiems priklausę pastatai miesto centre. Deja, vieni jų nevykusiai rekonstruoti, kiti apskritai praradę autentiškumą. Yra išlikusių buvusių bankų, krautuvių statinių, keturios sinagogos. Tačiau žydų religiniams pastatams būdingus bruožus iš jų yra išlaikiusi tik viena, statyta apie 1890 metus dabartinėje Pranciškos Butlerienės gatvėje. Kiek anksčiau statytame buvusiame žydų kultūriniame ir religiniame centre – kahale, kurį sudarė 3 sinagogų bei dar keleto mažesnių statinių kompleksas, jau keletą dešimtmečių dūzgia staklės – čia yra audimo fabrikas.
Turimų dokumentų, bylojančių apie žydų praeitį, gausa nelabai gali girtis ir Marijampolės kraštotyros muziejus. Nemažai dokumentų karo metais buvo sunaikinta, saugyklose tesaugoma keletas religinėms apeigoms naudotų reikmenų, šimtametis rusų-hebrajų kalbų žodynas ir keletas dešimčių senų fotografijų. Tačiau ir tos pačios dažnai be jokių užrašų, kurie padėtų nustatyti jų autorių ar sužinoti, kas jose užfiksuota. Ne ką gali papasakoti ir miesto senbuviai – ilgus dešimtmečius čia gyvenusių žydų palikuonių mieste, sprendžiant iš pastarojo miesto gyventojų surašymo, likę tik keletas.