Išlikti didžiajame sporte kelis dešimtmečius atletams padėjo gera sveikata ir meilė savo sporto šakai
Kai aikštėje su jaunimu bėgioja 15-20 metų vyresni profesionalai, jiems iškart priklijuojama veterano etiketė. Nesvarbu, jog į tėvus jauniems žaidėjams tinkantys atletai neretai pranoksta juos jeigu ne fizinėmis savybėmis, tai mąstymu ir noru kovoti.
„Kauno diena” pabandė pasiaiškinti, kas sportininkus skatina kuo ilgiau išsilaikyti didžiajame sporte. Atsakymas gali skambėti banaliai, bet visi pašnekovai sutartinai tvirtino, kad tai – meilė sportui.
Sportuoja ne dėl pinigų
Arvydas Sabonis naudingiausiuoju Eurolygos žaidėju tapo 39 metų. Tuo metu ne vienas žalgirietis pagal amžių jam tiko į sūnus. Sabą krepšinyje laikė tikrai ne pinigai.
Ne dėl pinigų iki šiol rankinį žaidžia šiaulietis Sigitas Norvilas. 43 metų Šiaulių „Universiteto” rankininkas, vienas rezultatyviausių Lietuvos čempionato žaidėjų, komandoje kartu rungtyniauja su 16-mečiu sūnumi.
Vienoje komandoje su sūnumi dar svajoja parungtyniauti krepšininkas Darius Lukminas. 38 metų buvęs „Žalgirio” ir Lietuvos rinktinės gynėjas šiuo metu dar aiškiai pranoksta daugelį gerokai jaunesnių LKL žaidėjų, o stebint „Atleto” žaidimą kartais susidaro įspūdis, kad tik jis vienas dar nori ir gali žaisti.
Lina Dambrauskaitė-Sabaliauskienė turbūt nebūtų silpniausia Lietuvos rinktinės gynėja. 38 metų 1997 metų Europos čempionė, iki šiol žaidžianti LMKL čempionate, išskirtiniu mąstymu aikštėje beveik neturi lygių.
Marijampolės „Sūduvos” futbolininkas Darius Gvildys ir Vilniaus „Vėtros” atstovas Aidas Preikšaitis buvo vyriausi Lietuvos futbolo A lygos žaidėjai. 36 metų vyrai tarp keliolika metų jaunesnių žaidėjų nesijautė veteranais.
Vyriausi žaidėjai – komandų lyderiai
Meilė rankiniui – tokią paprastą priežastį, skatinančią iki šiol žaisti Lietuvos čempionate, nurodė vienas rezultatyviausių šalies vyrų rankinio lygos žaidėjų S.Norvilas. Būdamas beveik 42 metų jis dar tapo rezultatyviausiu šalies čempionato žaidėju, praėjusiame čempionate šiame sąraše liko antras. Šiemet jis kol kas yra ketvirtas, tačiau pagal vidutiniškai per rungtynes pelnytų įvarčių skaičių (9) šiaulietis yra pirmas. „Universiteto” komandoje atlyginimo jis negauna.
„Turbūt suprantate, kad ne dėl pinigų žaidžiu „Atlete”. Tiesiog myliu krepšinį, gerai jaučiuosi aikštėje. Kodėl nesportuoti, jeigu leidžia sveikata ir krepšinis teikia malonumą?” – kalbėjo ir Kauno „Atleto” lyderis D.Lukminas.
„Futbolas Lietuvoje – ne krepšinis. Mes negalime uždirbti didelių pinigų. Taip ilgai sportuoti leidžia sveikata ir meilė futbolui”, – sakė „Sūduvos” kapitonas D.Gvildys.
Truputį kitaip dabartinius jausmus savo sporto šakai apibūdino Kauno „Laisvės” gynėja L.Dambrauskaitė: „Mane sportuoti skatina turbūt noras kuo ilgiau išlikti jaunai. Be to, organizmas pripratęs prie fizinių krūvių, iškart viską nutraukti būtų sunku. Jeigu nežaisčiau krepšinio, sportuočiau kitur. Medikai man yra sakę, kad dėl kažkokių širdies ypatumų turėsiu sportuoti iki senatvės”, – kalbėjo krepšininkė.
Rankinio mohikanas žaidžia Šiauliuose
Fenomenalus rankininkas S.Norvilas, turėjęs visus šansus siekti tarptautinių aukštumų, jomis nesusiviliojo. Turėdamas galimybių užsidirbti ir Lietuvoje, jis atsisakė užsienio klubų pasiūlymų. O Latvijos klubai šiaulietį kvietė ir praėjusiais metais.
S.Norvilas mano, kad Lietuvos čempionate jis dar galėtų žaisti dvejus trejus metus.
„Kol kas žaisti man leidžia ir sveikata. Todėl žaidžiu ir Lietuvos čempionate, ir veteranų lygoje. Labai smagu ir su bendraamžiais susitikus pabendrauti”, – sakė S.Norvilas.
Į žaidžiantįjį „Universiteto” trenerį rankininkai kreipiasi įvairiai – ir „tu”, ir „jūs”.
„Ten, kur labiau reikia etiketo normų, kreipiasi „jūs”, bet rūbinėje dažniausiai – „tu”. Ir aikštėje mandagumams nelieka laiko. Šiaip situacijų komandoje būna įvairių – kai kada reikia ir griežtumo, bet man labai malonu, kai jaunimui galiu būti paprasčiausiai draugas”, – kalbėjo Lietuvos rankinio mohikanas.
Atliekant fizinius testus už galvos dažniau tenka griebtis jaunimui, o ne 43 metų S.Norvilui – jo duomenys yra geresni už daugelio žaidėjų. O jėga šiam tvirtam vyrui kol kas negali prilygti nė vienas kitas „Universiteto” rankininkas.
Atsipalaiduoja ne prie vaišių stalo
„Dinozaurai išmirė, o Gvildys dar žaidžia”, – taip juokaudami savo komandos kapitonui D.Gvildžiui kartais įgelia jauni „Sūduvos” futbolininkai. Darius dėl to visai nepyksta, nes aikštėje dar jaučiasi pakankamai tvirtai.
„Dabar, esant įvairioms atsistatymo priemonėms, didžiajame sporte galima išsilaikyti gana ilgai ir gerai žaisti, ypač jeigu pavyksta išvengti sunkių traumų. Už jauniausią komandos futbolininką esu vyresnis 17 metų, bet kol kas žaisdamas dar nejaučiu jokio amžiaus skirtumo. Tik daugiau pagarbos iš jaunimo sulaukiu”, – pasakojo D.Gvildys.
Dar porą metų žadantis nekabinti futbolo batų ant vinies futbolininkas sako, kad jis paiso sportinio režimo reikalavimų, daug dėmesio skiria ir maistui, ir poilsiui. Rungtynių išvakarėse jis neleidžia sau net bokalo alaus.
„Man labai daug padeda ir šeima, kuri mane visokeriopai palaiko. Esu vedęs 14 metų, žmona mane puikiai supranta. Todėl šeimoje aš puikiai pailsiu, o tai – labai svarbu. Kiek žinau iš draugų pavyzdžių, nesklandumai šeimoje „kerta” psichologiškai, o po to ir traumos prasideda, – sakė D.Gvildys. – Ilgai futbolo nežaisi, jeigu leisi sau ir lėbauti. Aš atsipalaiduoju kitaip – žvejoju, žaidžiu šachmatais”.
Be krepšinio gynėjas duso
Prieš keletą metų D.Lukminas buvo nutaręs mesti krepšinį. Likęs be aktyvaus sporto jis jautėsi labai prastai, priaugo daug svorio. Kai nutarė grįžti į didįjį sportą ir išvyko pas Rimą Kurtinaitį į Azerbaidžaną, jis nemažai vartojo vitaminų, sureguliavo mitybą, aktyviai sportavo.
Tie metai D.Lukminui ir dabar neleidžia jaustis veteranu krepšinio aikštėje. Jo teigimu, jeigu atletas tinkamai prisižiūri, jis sportuoti gali ilgai.
Likęs be krepšinio Darius tiesiog duso: „Man trūko emocijų – ir teigiamų, ir neigiamų. Visą gyvenimą sportavau ir kai visa tai baigėsi, jaučiausi labai blogai. Dabar, per rungtynes aikštėje praleidęs visas 40 minučių, jaučiuosi daug geriau”.
Darius kas rytą bėga 4-5 km krosą, po to eina padirbėti į treniruoklių salę, todėl jo kūnas ir gali išlaikyti nemažus fizinius krūvius.
„Man labai patinka žaisti su dvigubai jaunesniais krepšininkais. O kai dar galiu juos aplošti, tai visai malonu būna. Pats jaučiuosi gerai, kol kas nematau, kad jauni žaidėjai būtų už mane stipresni. Tik komandos rezultatai man nepatinka”, – neslėpė pralaimėti nepratęs dukart olimpinių žaidynių prizininkas, Europos vicečempionas.
Sportas padeda išsaugoti jaunystę
Moterų sportinės karjeros pabaigą dažnai nulemia šeimyninės aplinkybės. Tačiau L.Dambrauskaitė, prieš dvejus metus susilaukusi pirmagimio sūnaus, užuot atsidėjusi šeimyniniams rūpesčiams, netrukus sugrįžo į krepšinio aikštę. Ji spėjo ir Dovydu pati rūpintis, ir žaisti LMKL čempionate. Visada besišypsanti, energija spinduliuojanti viena 1997 metų Lietuvos moterų krepšinio rinktinės didvyrių teigia nejaučianti bėgančių metų, o krepšinis kaip tik ir padeda išsaugoti jaunatviškumą.
„Šiais laikais didžiajame sporte, jeigu tik leidžia sveikata, galima išsilaikyti labai ilgai, reikia tik noro”, – tvirtino L.Dambrauskaitė.
Vis dėlto ji neslėpė, kad tokio didžiulio noro žaisti krepšinį, kaip anksčiau, ji nebejaučia, nors fiziškai iki šiol yra labai stipri.
„Dabar jau ne taip atsiduodu krepšiniui. Anksčiau mano galvoje buvo tik krepšinis, o dabar jau galvoju ir apie vaiką, ir apie darbą. Save turiu dalyti, o kai daliju, kažkuri sritis nukenčia. Tad žaisti aukštesnio lygio krepšinį man jau būtų sunku, bet Lietuvos lygos čempionate – dar pats tas”, – sakė vaikų trenere jau dirbanti L.Dambrauskaitė.
Per treniruotes ir rungtynes Lina negalvoja, kad kai kurios komandos draugės jai tiktų į dukras: „Man labiau rūpi, kaip jos atlieka savo darbą aikštėje. Daugiau bendrauti mums nėra kada, nes nevykstame į treniruočių stovyklas ar ilgesnes keliones. O kol nuvažiuojame iki Vilniaus ar Klaipėdos pasikalbame, ir tiek”.
Treniruotėse – jokių nuolaidų
Sporto veteranai savo komandose neturi jokių nuolaidų – jie treniruojasi lygiai su visais.
„Jeigu būdamas tokio amžiaus aš pradėčiau sau ieškoti nuolaidų treniruotėse, tuomet su dvidešimtmečiais jau tikrai nebespėčiau ir į pagrindinę sudėtį nebepatekčiau. Nenorėčiau tapti pajuokos objektu ir klausyti replikų, kad 36 metų „diedui” kojos pinasi. Todėl dirbu lygiai su visais. Bet aš žinau, kur, kada galiu nebėgti, kur daugiau galiu žaisti galva, o ne kojomis”, – vaizdingai kalbėjo D.Gvildys.
Jokių nuolaidų sau nepripažįsta ir S.Norvilas. Jis tik stengiasi paisyti kai kurių sveiko maitinimosi reikalavimų, tačiau pernelyg griežtų režimo taisyklių sau netaiko.
„Negalėčiau pasakyti, kad labai paisau režimo reikalavimų. Bet mano svoris stabilus, kas rytą mankštinuosi, pavasarį ir žiemą pavartoju vitaminų, vietoje mėsos dažniau renkuosi žuvį. Nieko išskirtinio. Matyt, mano stipriai sveikatai įtakos turi ir genai, nes esu iš ilgaamžių giminės, be to, gerus pagrindus gavau sporto internate”, – pasakojo S.Norvilas.
„Žinau pagrindines taisykles ir jų laikausi. Jos tarsi įaugusios į kraują nuo didžiojo sporto laikų. Tačiau dabar neturiu laiko pietų miegui, kuris anksčiau buvo būtinas”, – kalbėjo L.Dambrauskaitė.
Jai, kaip ir kitoms vyresnėms „Laisvės” žaidėjoms, treneris nedaro jokių nuolaidų.
Jaunimui kartais trūksta kovingumo
Žaisdamas su jaunimu S.Norvilas sakė jaučiantis didelį pasitenkinimą. Tačiau kelis dešimtmečius mėgstamai sporto šakai atidavęs vyras skausmingai reaguoja matydamas, kad jauni žaidėjai taip nesistengia atsiduoti rankiniui kaip jis.
„Man nepatinka, kai dar nieko nedavę rankiniui, jie jau nori iš jo gauti. Man visada buvo svarbu padėti savo miesto komandai, o dabar, kur pasiūlo šiek tiek daugiau, ten žaidėjai ir išvažiuoja. Jie negerbia rankinio, kai kada – ir trenerių. Ir savo komandoje nematau nė vieno, kuris galėtų žaisti iki 40 metų”, – priekaištavo dėl patriotizmo stokos jaunajai kartai rankinio veteranas.
Jis viliasi, kad galbūt meilę rankiniui ir sugebėjimus paveldės jo 16 metų sūnus, šį sezoną jau įtrauktas į „Universiteto” sudėtį.
D.Lukminui taip pat sunkiausia būna matyti per rungtynes nei entuziazmo, nei sportinio pykčio nerodantį jaunimą: „Man pikta ir nesuprantama, kai jauni žaidėjai į aikštę tarsi išbėga ne kovoti, o tik išbūti reikalingas minutes. Be jokio tikslo, be sportinio pykčio. Anksčiau taip nebuvo. Mes į aikštę eidavome laimėti, o ne šiaip sau pabėgioti. Tai galima padaryti ir parke ar miške”.
Darius tikisi, kad jo 16 metų sūnus Mantas, Arvydo Sabonio krepšinio mokyklos auklėtinis, paveldės jo kovotojo charakterį: „Man patinka, kaip jis mato aikštę, kaip mąsto žaisdamas. Turi ir neblogą metimą. Kol kas į aikštę eina ir degdamas noru laimėti. Kaip Mantui seksis, parodys ateitis. Aš dabar labai svajoju sulaukti jo LKL čempionate ir kartu pažaisti vienoje komandoje”.
„Futbole taip pat yra jaunų žaidėjų, kuriems pinigai mokami ne už žaidimą, o už perspektyvą. Bet matydamas nemažai gabaus ir nesugadinto jaunimo Marijampolėje, aš jiems akcentuoju, kad jie pirmiausia atiduotų sielą futbolui, tuomet pinigai ateis patys”, – nepamiršta šviečiamojo darbo ir D.Gvildys.
Svarbiausia – ne metai, o savijauta
Sportininkai skirtingai reaguoja pavadinti veteranais. L.Dambrauskaitė neslepia, kad ją toks apibūdinimas erzina.
„Aš tikrai nesijaučiu veterane. Ir labai skaudžiai sureaguoju, kai treneris kartais mums, vyresnėms, pasako, kad iš mūsų tik pavardės liko. Bet į komandą ne aš pati pasisiūliau – mane vis dar kviečia žaisti”, – sakė krepšininkė.
Ji teigia turinti pakankamai fizinių jėgų, be to, krepšinį reikia žaisti ir galva, ne tik kojomis: „Galbūt mažiau lendu po krepšiu, nesu tokia agresyvi, bet tai priklauso ir nuo varžovių, ir nuo dienos. O mąstymas žaidžiant krepšinį visada atliko labai svarbų vaidmenį. Šiuo atžvilgiu amžius gali būti tik privalumas”.
„Manęs toks apibūdinimas visai nežeidžia, tik labiau įpareigoja. Jaučiu, kad turiu rodyti pavyzdį jaunimui”, – sakė D.Gvildys.
Nepyksta veteranu vadinamas ir D.Lukminas, nes jam svarbiausia, kad sulaukęs solidaus sportininkui amžiaus, jis dar gali daug nuveikti krepšinio aikštėje.
„Pavadintas veteranu aš neįsižeidžiu. Man malonu, kad mane vadina rankinio veteranu ne dėl amžiaus, o dėl to, kad dar gerai žaidžiu. Ir pats visai nesijaučiu veteranu, nors po aikštę bėgioju su 20 metų jaunesniais vaikinais”, – juokėsi S.Norvilas.