Šiandien mokosi ne vien vaikai ir jaunuoliai.
Kova dėl vietos darbo rinkoje verčia nuolat mokytis ir brandaus amžiaus žmones.
Šį mėnesį šalyje vyksiančios Suaugusiųjų švietimo savaitės metu bus kalbama ne vien apie tobulėjimą „iš reikalo”, bet ir apie tai, jog laikmetis brandaus amžiaus žmonėms dovanoja galimybę įgyvendinti savo svajones. Tarp tokių – 1927 metais gimęs Juozas Norkus.
Vyriausias Klaipėdos universiteto studentas mokytis pradėjo artėjant jo aštuoniasdešimtmečio jubiliejui.
Moka už studijas
Klaipėdoje gimęs, bet šiuo metu Palangoje gyvenantis antrakursis J.Norkus teologiją studijuoja neakivaizdžiai.
Už semestrą moka beveik tūkstantį litų. Tad kursas senoliui kainuoja beveik du tūkstančius.
Tam, kad galėtų pagaliau realizuoti sovietmečiu neįgyvendintą svajonę ir sumokėti už studijas, vyras vasaromis darbuojasi Botanikos sode.
Pono Juozo joks darbas negąsdina. Per savo gyvenimą jis duoną uždirbo teatre, kultūros namuose, statybose, fabrike, kolūkyje.
Šeimos nesiekęs turėti J.Norkus savo gyvenimą siejo ir tebesieja vien su tarnyste bažnyčiai.
Priversti keistis
Tačiau tokių, kaip ponas Juozas, – mažuma.
Atsivėrus sienoms, ES narė Lietuva tapo emigracijos ir globalizacijos įkaite.
Esame liudininkai, kaip pigesnė kitų šalių, ypač Kinijos, produkcija okupuoja mūsų prekybos centrus ir į bankrotą nuveda ne vien kadaise pramonės milžine laikytą gamyklą „Ekranas”.
Su invazija iš svetur nebepajėgia konkuruoti ir Lietuvos linų augintojai, avalynės gamintojai.
Keičia profesiją ne vien šie iš darbo rinkos išstumtieji.
Dėl emigracijos ir mažėjančio gimstamumo priversti vėl studentais tapti ir mokytojai.
Ištuštėjus pradinukų klasėms, mokytojai po studijų tampa užsienio kalbų ar kitų paklausių dalykų mokytojais.
Skyrė milijardus
Panašūs procesai krečia daugelį ES šalių. Neatsitiktinai Europos Parlamentas mokymosi visą gyvenimą programai 2007-2013 metais skyrė rekordinę sumą -13,6 mlrd.eurų.
Vienas ES tikslų – grąžinti į švietimo sistemą anksti iš jos pasitraukusius 18-24 metų jaunuolius, įgijusius tik pagrindinį išsilavinimą.
Tyrimai rodo, jog šiuos jaunus žmones nuo mokyklos atgrasė bendraamžių patyčios, per sunkios mokymo programos, apleistumas šeimoje.
Sprendžia lygtį
Staigių darbo rinkos pokyčių įkaitėmis tampa ir abiturientų šeimos, turinčios spręsti lygtį su daugybe nežinomųjų.
Tikslaus atsakymo, ar po kelerių studijų metų atsipirks į vaiką sudėtos šeimos biudžeto investicijos, – niekas nežino.
O prognozės – tokios.
Ir po kelerių metų darbo rinka labiausiai vertins finansų, pardavimo, informacinių technologijų bei telekomunikacijų specialistus.
Anksčiau itin populiarią teisininko profesiją ir toliau lenks su inžinerija susijusios veiklos sritys – statyba ir gamyba.
Stiprės logistikos, reklamos, žmogiškųjų išteklių vadybos pozicijos.
Visi rizikuoja
Tokias prognozes atsargiai vertina ir Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyresnysis ekspertas Giedrius Kadziauskas.
„Neįmanoma būti orakulu ir šimtu procentų nuspėti, kaip keisis rinka. Pavyzdžiui, nebuvo galima nuspėti, kad šiandien pritrūks kvalifikuotų statybininkų, nors būta prognozių, jog Lietuvai įstojus į ES bus mažesnė ar didesnė darbuotojų emigracija”, – sakė G.Kadziauskas.
Jo nuomone, privatus asmuo, svarstantis, kokių žinių ieškoti švietime, iš tiesų sprendžia tą patį uždavinį, kaip ir verslininkas.
Abiejų tikslas vienodas – sužinoti, ko reikia išmokti, kad būtum reikalingas rinkai, kad ateitis garantuotų darbą, uždarbį, pelną.
„Bet kuris abiturientas, pasirinkęs studijų programą, rizikuoja. Juk jis nežino, ar kai baigs aukštąją mokyklą, jo, kaip specialisto, paklausa bus didelė. Būtų idealu, jei būtų galima numatyti ateities rinką. Tarkime, susėda protingi ponai ir suskaičiuoja, kiek Lietuvai po dešimties metų reikės teisininkų ir inžinierių. Tačiau to prognozuoti neįmanoma. Investuodami į švietimą rizikuoja visi – valstybė, asmuo, verslininkas”, – teigė G.Kadziauskas.
Siekia svajonės
Pasak jo, vieno išsilavinimo, įgyto prieš 10 ar daugiau metų, visam gyvenimui jau nebepakanka.
„Norintys išlikti aktyvūs darbo rinkoje žmonės susiduria su nuolatine būtinybe atnaujinti žinias”, – teigė Laisvosios rinkos instituto ekspertas.
Jis atkreipė dėmesį, kad vyresnio amžiaus žmonės ne itin nori keistis. Jie piktinasi: visą gyvenimą užteko, tarkime, prieš 20 metus įgyto universitetinio išsilavinimo, o dabar – nebe.
Negailestingos darbo rinkos džiunglėse, ko gero, laimingiausi jaučiasi tie, kurie mokosi ne tam, kad išliktų, o kad pagautų svajonę.
Vyriausias Klaipėdos universiteto studentas jos siekė ilgai.
„Motina pagimdė aštuoniolika vaikų. Užaugome pusė – devyni. Sunkiai vertėmės. Nuo šešerių metų išėjau pas svetimus tarnauti. Tuomet apie mokslus net nesvajojau”, – savo nelengvą vaikystę prisiminė J.Norkus.
„Labai kruopštus ir smalsus studentas. Jei įveikė hebrajų kalbos egzaminą, vadinasi, studijos – jo jėgoms”, – apie beveik aštuoniasdešimtmetį studentą J.Norkų sakė Evangeliškosios teologijos katedros vedėjas Arūnas Baublys.