„Operacija Y” ir kiti Šuriko nuotykiai” seniai tapo daugiau nei kino klasika. Rodos, jau mintinai žinom kiekvieną iš trijų trumpametražių filmukų, tačiau tik kuris nors kanalas jį vėl demonstruoja, kaipmat puolame prie žydrųjų ekranų…
Dabar net sunku patikėti, jog buvo laikai, kai Leonidą Gaidajų linčiavo kaip tikrą disidentą. Matyt, pavyduoliams labai norėjosi „prisiūti” režisieriui antisovietininko etiketę. Apie tai, kaip Leonidas kovėsi su tuo, bei apie jo juostų kūrimo procesą dabar kuria legendas. Ko gero, ir „Operacija Y” – vienas iš labiausiai „legendinių” filmų. Vis dėlto, kaip paaiškėjo, toli gražu ne visos legendos yra teisybė.
Pirmoji legenda
L. Gaidajus buvo kaip reta karingas režisierius ir visus savo atradimus, kurie, be abejo, sukeldavo cenzorių priekaištų, gindavo aklai ir be kompromisų.
Žinoma, režisierius kovėsi su cenzūra, tačiau jo metodai buvo visai kitokie – kur kas subtilesni ir diplomatiškesni. Dar daugiau – priekaištus jis priimdavo kaip patvirtinimą, jog filmas pasisekė. Cenzorius L. Gaidajus pažabodavo labai gudriai. Kai kartą šie pradėjo peikti kažkurio iš jo planuojamų filmų scenarijų, režisierius pareiškė: „Na, o filmo pabaigoje galvoju padaryti atominį sprogimą!” Visi taip ir „iškrito”, tačiau jis nenusileido: „Aš taip matau finalą, čia yra tam tikra filosofija.” Galiausiai prieitas kompromisas: valdžia užmerks akis prieš „nedidelius trūkumus”, jei L. Gaidajus atsisakys savo „atradimo”, kurio, žinoma, jis net nemanė įgyvendinti…
Antroji legenda
Šuriko paveikslas faktiškai yra paties Aleksandro Demjanenko.
Tiesą sakant, nei scenarijaus autoriai, nei pats režisierius L. Gaidajus kurdami siužetą su A. Demjanenko nebuvo pažįstami. „Turėjome tikslą sukurti komišką veikėją, kurį žiūrovai įsimintų ir pamiltų, kaip, pavyzdžiui, Čarlį Čapliną. Jis turi pristatyti mūsų visuomenę, nesvarbu, kad kartais būna juokingas ir veikia ekscentriškais metodais, bet visada gina savo principus ir idealus”, – sakė kūrėjai. Iš pat pradžių nuspręsta, kad jo filmo herojus turi būti jaunas žmogus, be to, dar studentas, mažo ūgio ir subtilaus sudėjimo. Deja, visi dalyvavusieji atrankoje L. Gaidajui neįtiko ir tik po daugybės bandymų kažkas pasakė, kad Leningrade yra puikus aktorius (A. Demjanenko tuo metu jau buvo suvaidinęs juostoje „Dimos Gorino karjera”). Režisierius viską metęs iš Maskvos išvyko į „žvalgybą”. Kaip vėliau paaiškėjo, ne veltui.
Trečioji legenda
Herojų pavadino Šuriku A. Demjanenko garbei.
Pirmiausia, Šurikas visai neturėjo būti Šuriku. Vladikas Arkovas – taip vadino pagrindinį veikėją. Kad ir kaip atrodytu paradoksalu, tačiau valdžia čia įžiūrėjo užuominą į proletariato vadą Vladimirą Leniną. Išmąstyta taip: Vladikas, – vadinasi, Vladlenas, o Vladlenas – sutrumpintai Vladimiras Leninas… Filmavimo grupė nesiryžo ginčytis ir sugalvojo kitą vardą – Šurikas. Antra, A. Demjanenko visi vadino tik Saša, ir tik po filmo pasirodymo imtas pravardžiuoti Šuriku.
Ketvirtoji legenda
Lidos vaidmenį vienoje iš „Šuriko nuotykių” dalių bandė gauti daugybė garsių aktorių, tačiau L. Gaidajus herojės ieškojo tarp teatrinių mokymo įstaigų studenčių.
Užduotis nelengva – rasti simpatišką merginą, kuri nepabijotų nusimesti suknelę ir likti tik su maudymosi kostiumėliu. Natalija Selezniova, aštuoniolikmetė studentė, buvo viena iš daugelio. „L. Gaidajus mokėjo prie kiekvieno aktoriaus prieiti savaip, – prisiminimais dalijasi pati aktorė. – Atsimenate, filme mes su Šuriku taip susikaupę ruošiamės egzaminui, kad viską darome mechaniškai. „Karšta, nusirenk”, – pataria Lida Šurikui ir pati lieka apsirengusi tik maudymosi kostiumėliu. Tai va, L. Gaidajus, man atėjus į peržiūrą, nužvelgė mane ir pareiškė: „Jums reikės viename kadre nusirengti. Kaip jūsų reikalai su figūra? Atrodo, kad nelabai…” Aš pasipiktinau ir nušveičiau sarafaną. L. Gaidajus nusišypsojo ir mane kaipmat priėmė.” Vėliau jis sakė, kad Natalija tai padarė lengvai ir dailiai, būtent taip, kaip jam ir reikėjo.
Penktoji legenda
Garsiąją nusikaltėlių trijulę L. Gaidajus sugalvojo specialiai dėl „Operacijos „Y”.
Iš tikrųjų ji perkelta iš filmo „Šuo Barbosas ir neįprastas karosas”, o atsirado taip: kartą L. Gaidajus perskaitė laikraštyje feljetoninį eilėraštį apie brakonierius. Veikėjų paveikslai buvo tokie ryškūs, kad režisierius kaipmat sugalvojo tris charakterius filmui. Vienam iš jų iškart parinktas Vicinas, o šis pasiūlė klounu cirke dirbusį Nikuliną antrojo nusikaltėlio vaidmeniui. Na, o Morgunovą L. Gaidajui parekomendavo režisierius Ivanas Pyrevas. Po „Šuns Barboso” L. Gaidajus neplanavo dar kur nors panaudoti šią trijulę, tačiau „Šuriko nuotykiuose” ji buvo būtina kaip priešiška jėga pagrindiniam veikėjui, kuris simbolizuoja teisingą visuomenės kelią.
Šeštoji legenda
L. Gaidajaus filmavimo aikštelėje karaliavo nevaldomo juoko atmosfera.
Tai grynas prasimanymas. Pasak jį pažinojusių žmonių liudijimų, Leonidas buvo stebėtinai rimtas žmogus, dar daugiau – linksmybių aikštelėje visai nemėgo ir į darbą žiūrėjo itin pedantiškai ir rimtai.
Septintoji legenda
Kad geriau perprastų banditų psichologiją, Nikulinas, Vicinas ir Morgunovas lankėsi įkalinimo įstaigose ir bendravo su smulkiais įstatymų pažeidėjais.
Visiška nesąmonė. Tokio lygio aktoriams nereikėjo „imti pamokų” iš sukčių, nors šie neretai buvo nusiteikę pamokyti trijulę, kaip teisingai plėšti. „Kartą vėlyvą rudenį prie manęs mieste pribėga vienmarškinis žmogelis, nešinas dviem buteliukais, – prisimena Nikulinas. – Jis pasisiūlė mane pamokyti ir su „rebiatom” supažindinti.”
Aštuntoji legenda
Už kiekvieną gerą juokelį L. Gaidajus apdovanodavo jo autorių buteliu šampano.
Šią legendą žurnalistai klonuoja ypač įnirtingai. Vis dėlto tai neturi nieko bendra su teisybe. Pirma, L. Gaidajus nebuvo toks turtingas, kad galėtų sau leisti žarstytis šampanu, antra, ir patys „autoriai” kažin ar apsidžiaugtų tokiu dėkingumu – lyderiaujantys L. Gaidajaus humoristai Vicinas, Nikulinas ir Morgunovas labiau vertino stipresnius gėralus. O gimė ši legenda taip: „Briliantinės rankos” premjeroje Nikulinas pajuokavo, kad triukai L. Gaidajaus komedijose atsirado būtent taip. Vėliau ir Morgunovas plėtojo šį pramaną. Jis net apskaičiavo, kad jam taip yra atitekę 80 butelių šampano, Nikulinui – 33, o Vicinui – tik 1. Keista, mat būtent Vicinas dažniau nei visi improvizuodavo filmavimo aikštelėje.