Šiandien atidaroma aktoriaus Algimanto Masiulio 24 dailės darbų paroda
„Piešiu vienas – esu su visais” – taip savo parodą pavadino aktorius, kurio 24 dailės darbai, paties Algimanto Masiulio droviai vadinami piešiniais, nuo šiandien eksponuojami Kauno menininkų namuose.
Darbų technika įvairi – akvarelė, pastilė, anglis. „Patys pirmieji mano piešimo bandymai siekia vaikystę, karo metus, – sako aktorius. – Tada technika būdavo išvis paprasta: kreida ant sienos arba pagaliuku smėlyje”.
Žmogeliukai gimnazisto sąsiuviniuose
„Gimnazijoje visų mano užrašų paraštės mirgėdavo žmogeliukų figūromis, veidais”, – prisimena A.Masiulis anksti prabudusį savo pomėgį piešti. Jis buvo toks stiprus, kad tai matydami net gimnazijos mokytojai pernelyg nebardavo sąsiuvinių paraštes piešiniais marginančio mokinio.
„Po karo, kurio metu sudegė mūsų namas Vilniuje, mokiausi gūdžioje provincijoje, – pasakoja A.Masiulis. – Ten įvyko stebuklas: į mūsų gimnaziją, kur kaip ir visose provincijos gimnazijose piešimo mokydavo matematikos arba gimtosios kalbos mokytojai, atsiuntė piešimo mokytoją. Tikrų tikriausią, baigusį Kauno dailės mokyklą. Tai buvo retenybė, briliantas, vardu Vytautas Petrauskas”.
Aktorius įsitikinęs, kad susitikimas su pirmuoju gyvenime piešimo mokytoju jam tapo stipriu postūmiu dailės pasaulio link.
Vietoje drobės – bulvių maišai
„Jis dėstė labai kvalifikuotai, gerokai padidino reikalavimus, o gabiausius piešimui mokinius atrinko į dailės būrelį”, – pasakoja aktorius apie didelę įtaką jam padariusį gimnazijos piešimo mokytoją V.Petrauską.
„Tapęs dailės būrelio nariu pirmą kartą supratau, kas yra pleneras. Tose išvykose į gamtą gaudavau labai kvalifikuotų patarimų, kaip komponuoti, kaip išdėstyti objektus popieriaus lape”, – prisimena A.Masiulis.
Aktorius sako, kad piešimo mokytojo pamokymai jį taip paveikę, kad pokario metais gilioje provincijoje jis sugebėjo įsigyti keletą tūbelių aliejinių dažų, susikalė rėmus, aptraukė juos medžiaga iš sukarpytų bulvių maišų ir tapė.
„Pirmuosiuose mano paveiksluose būdavo daugiausia gamtos vaizdai – miškas, upė”, – prisimena piešiantis aktorius.
Režisieriaus dailės pamokos
Kitas susidūrimas su daile įvyko tada, kai A.Masiulis atsidūrė Juozo Miltinio teatro studijoje. „Šalia teatro, Miltinis labai daug kalbėdavo ne tik apie estetiką apskritai, bet ir konkrečiai apie dailę, apie įvairiausius jos stilius, epochas”.
„Mes, visi Miltinio aktoriai, buvome pamišę dėl Markė, Sezano, Pisaro, Sislėjaus, Monė, Manė, na ir, žinoma, dėl vieno mano mylimiausių tos epochos dailininkų – Renuaro. Ir Matiso, kurio išskirtinę parodą pernai aplankiau Paryžiuje”, – pasakoja A.Masiulis.
Taupė pinigus, kad pamatytų originalus
Miltinio skatinami jaunieji aktoriai visur ieškodavo literatūros apie antikinę skulptūrą, apie tapybą Renesanso epochoje, apie romantinę XVIII a. prancūzų dailę.
„To paties Miltinio iniciatyva mes, nuplyšę, nudriskę, visus metus taupėme rublius, kad galėtume nuvažiuoti į Maskvos ir Leningrado muziejus pamatyti didžiųjų dailininkų originalų”, – kalba A.Masiulis.
Jis ir šiandien palaiko ryšį su lietuvių kilmės dailėtyrininke, dirbančia Ermitaže. „Ji kasmet atvažiuoja į Lietuvą, aplanko mane, atveža naujų dailės albumų”, – sako aktorius.
Pasaulinių galerijų lankytojas
„Kino, tos savo neramios profesijos, dėka basčiausi po įvairias pasaulio šalis, kurių miestuose pirmiausiai aplankydavau senamiesčius, – kalba A.Masiulis. – Aš jais visada žavėjausi ir žaviuosi. Dažnai pagalvoju: kas būtų Kaunas be pilies liekanų, be Rotušės aikštės, Vilniaus gatvės? Banalus carinio išplanavimo miestas, ir tiek”.
Be senamiesčių, nepažįstamuose pasaulio miestuose lietuvį aktorių visuomet viliojo muziejai ir dailės galerijos.
„Didžiųjų mūsų civilizacijos dailininkų originalus mačiau Paryžiuje, Londone, Niujorke, Vašingtone, Varšuvoje, Krokuvoje, Prahoje, Drezdene, Ciuriche, kur, savo nuostabai, vienoje krikščioniškoje bažnyčioje prie didžiojo altoriaus mačiau šešis nuostabius vitražus, sukurtus genialiojo žydų menininko Marko Šagalo”, – pasakoja aktorius.
Dailės darbus jis apžiūrėjo net nuvykęs į Indiją.
Menas nežino, kas yra senatvė
„Dažnai pagalvoju, kad didžiausia ekstazė mane ištikdavo būtent žiūrint į dailės šedevrus”, – kalba daugybę įsimintinų vaidmenų sukūręs aktorius.
„Taip, dar yra muzika ir muzikos genijai”, – šypteli jis.
„Kai klausausi jų sukurtų kūrinių, sklindančių iš plokštelių, kurių turiu sukaupęs nemažą rinkinį, arba kai savo namuose vartau dailininkų albumus, kurių turiu tikrai nemažai, ir širdimi, ir protu aš suvokiu: menas nežino, kad yra senatvė, – sako A.Masiulis. – Meno energija yra neišsemiama”.