Iš Punsko atkeliaujantys kalvių kalvio Vytauto Jaručio kūriniai bus eksponuojami Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje
Septyniasdešimtąjį gimtadienį atšventęs alytiškis tautodailininkas, pirmasis Pauliaus Galaunės laureatas Vytautas Jarutis tebėra kupinas įspūdžių, kuriuos patyrė pristatydamas savo kūrinių parodą Punsko lietuvių kultūros namuose, o nuo lapkričio 16-osios šią ekspoziciją galės įvertinti miesto visuomenė.
Moko neįgaliuosius
„Būtų sunkoka išvardyti visas nuo 1963 m. surengtas parodas, kuriose eksponavau savo kūrinius. Labiau rūpinuosi, kad žiūrovai ekspozicijoje išvystų naujų darbų, pajustų, kad metalas – ne užsispyręs, grubus, bet labai iškalbingas”, – tvirtina tautodailininkas Vytautas Jarutis. Jo kūryba gerai žinoma toli už Lietuvos ribų, o gimtinėje įvertinta Pauliaus Galaunės premija, Kalvių kalvio titulu, daugybe kitų apdovanojimų.
Šį rudenį paminėjęs savo septyniasdešimtmetį, Kalvių kalvis nestokoja nei kūrybinių, nei organizacinių sumanymų. Pastaruoju metu daug laiko jis skiria neįgaliesiems, kurių gyvenimas turėtų smarkiai pasikeisti jiems atsidėjus kūrybiniam darbui. Tautodailininkui pavyko juvelyrika sudominti gabius alytiškius, kurių gyvenimą apsunkino jų ligos, ir jis įsitikino, koks teisingas ir naudingas buvo šis sumanymas. Šiuolaikiškų kūrybinių dirbtuvių įrengimas – didžiausias dabartinis garsiojo tautodailininko rūpestis.
„Matau, kad dėl savo negalės išgyvenę žmonės pasijuto tvirtesni gyvenime. Galėjau jiems parodyti kryptį, pamokyti to, ką pats išmanau”, – paaiškina savo sumanymą Vytautas Jarutis. Jis pats kiekviena proga su dėkingumu prisimena gimtosios Žemaitijos kaimo kalvį, kuris ne tik nevijo smalsaus vaiko iš kalvės, bet ir parodydavo, kaip ant priekalo keičiasi žaizdre įkaitusi geležis. „Kalvė buvo kaimo kultūros centras. Čia vyrai aptardavo visas naujienas. Kai kartą kažkuris vyrų nepatikliai pašnairavo į jaunąjį pagalbininką, kalvis ramiai pasakė: „Šitas vaikas neišduos”.
Gedimino pilies interjerui nukaldintas sietynas
Kaimo šviesuolio įžvalgą visapusiškai patvirtino laikas. V. Jaručio biografijoje ypač svarbūs buvo 1989-ieji. Įsimintinais Atgimimo metais jis sukūrė ir nukaldino paminklą Alytuje žuvusiam Nepriklausomos Lietuvos karininkui A.Juozapavičiui, Klepočių kaimo tragedijai atminti nukaldino Klepočių kapinių vartus, sukūrė monumentalų paminklą Eržvilko miesto bolševizmo aukoms (1990 m.), o šiam paminklui surinktus pinigus atidavė Blokados fondui. Memorialiniai paminklai ir formų įvairove išsiskiriančios jų dekoratyvinės viršūnės laikomos įspūdingiausiais V.Jaručio kūryboje.
Tautodailininkas sako, kad jam, kaip ir kitiems kalyba užsiimantiems tautodailininkams, kalvių kalvių titulus pelniusiems ar jų siekiantiems, didelė kūrybinė paskata yra tai, kad prieš penkerius metus UNESCO įtraukė Lietuvos kryždirbystės tradiciją į žmonijos nematerialaus paveldo sąrašą. Tai didelė paskata plėtoti Lietuvos senųjų meistrų ištobulintą sritį ir labai puiku, kad ji gerose ir tvirtose rankose. Įdomiai kalybos tradiciją plėtoja kūrybingoji Stankų dinastija, lietuviškąją metalo plastiką Europoje garsina kalvių kalvio Zigmo Žilinsko, kitų jaunų ir kūrybingų, tokį pat titulą pelniusių tautodailininkų darbai, juos drąsiai galima vadinti puikia Lietuvos vizitine kortele, kuri daug metų svečiose šalyse pristato mūsų krašto kultūrą.
Daugelis mūsų šalies svečių taip pat turi progos susipažinti su Kalvių kalvio kūryba: senojoje Gedimino pilyje yra Vytauto Jaručio nukaldintas sietynas.
Punske pasijuto kaip tarpukario Lietuvoje
Savo parodos atidarymo proga viešėdamas Punsko lietuvių kultūros namuose, Vytautas Jarutis sakė pasijutęs tarsi tarpukario Lietuvoje. Tiek daug jis patyrė širdingumo, bendruomenės gyvenimo jaukumo. Parodoje eksponuojami meistro kalinėti kryžiai ir Vėlinių laikas padėjo punskiečiams surengti prasmingą renginį, kurį Vytautas Jarutis pavadino šio, mums pažįstamo, pasaulio ir anapus pažinimo esančio pasaulio apmąstymo valandomis.
„Aš savo darbus Punske pamačiau gyvus, spinduliuojančius”, – aiškina tautodailininkas. Jis patikslina, kad tokios dvasingo bendravimo akimirkos akivaizdžiai įtikina, kaip jo kūryba priimama, kaip ji veikia žmones. Panašių išgyvenimų tautodailininkui suteikė ir Vašingtone 1998 m. surengto folkloro festivalio akimirkos, kai jis galėjo įsitikinti, kad sunkiai emociškai aprėpiamoje pasaulio kultūrų įvairovėje nelieka nepastebėta mūsų tautodailė.