Gibraltaras – tai didžiulė uola, įsirėžusi į Gibraltaro sąsiaurį, labiausiai prie Afrikos priartėjusi Europos žemyno dalis
Ši teritorija, kurios plotas – apie 6,5 kvadratinio kilometro, o joje gyvena apie 27 000 žmonių, priklauso Jungtinei Karalystei, nors teritorines pretenzijas nuolat reiškia Ispanija. Piniginis vienetas šioje teritorijoje – Gibraltaro svarai, nors gatvėje bei parduotuvėse priima ir eurus, ir Didžiosios Britanijos svarus. Vyraujanti religija – katalikų, nes gyventojų daugumą sudaro ispanai.
Pavadinimas „Gibraltaras” kilo iš berberų vado, pirklio Tariko ibn Ziyado, kuris buvo kilęs iš Tariko kalnų, taigi greitakalbe sakant „Džebel Tarik” gaunam „Džibrolta” – Gibraltarą. Tarikas, 711 metais atvykęs su armija iš dabartinio Maroko pusės, Gibraltaro uolą pavadino Džebel Tarik (Tariko kalnu).
Britai ir ispanai
1160 metais maurų karalius Abdulas Mamanas įkūrė nuolatinę gyvenvietę su pilimi, kurios likęs pagrindinis pilies bokštas stovi ir šiandien. 1462 metais uolą užgrobė ispanai ir kurį laiką priklausydavo tai vienai, tai kitai grafystei. 1501 metais Gibraltaras įėjo į Ispanijos karalystės sudėtį. Tačiau uolos ispaniškasis laikotarpis nebuvo ilgas. 1704 metais Gibraltare išsilaipino anglų-olandų ekspedicinis korpusas. Palengva anglai olandus išstūmė ir Gibraltaras pagal Utrechto taikos susitarimą buvo amžinai perduotas Didžiajai Britanijai. 1830 metais Gibraltaras tapo britų kolonija.
Per Antrąjį pasaulinį karą Gibraltaro gyventojai buvo evakuoti, ir uola vėl tapo tvirtove. Gibraltaras leido sąjungininkams kontroliuoti Viduržemio jūros prieigas ir tapo svarbia tiekimo linijų į Maltą ir Šiaurės Afriką grandimi. Karo metais pasienyje su Ispanija buvo pastatytas oro uostas ir lėktuvų kilimo takas. Po Antrojo pasaulinio karo Gibraltaro gyventojai grįžo į savo namus.
1954 metais per karalienės Elžbietos II vizitą į Gibraltarą Ispanija (kuriai tada vadovavo diktatorius Francisco Franco) suskubo pareikšti pretenzijas dėl Gibraltaro priklausomybės. 1967 metais britai surengė Gibraltare referendumą, kuris patvirtino Jungtinės Karalystės teises į šią teritoriją. 1969 metų gegužės 30 dieną Gibraltarui suteikta autonomija, priimta Gibraltaro Konstitucija, paremta Anglijos teise. 1981 metais kolonijos gyventojams suteikta Didžiosios Britanijos pilietybė. Nuo 1969 metų iki 1985 metų Ispanija buvo uždariusi sienas su Gibraltaru. Tik pėsčiųjų eismas buvo leidžiamas nuo 1982 metų pradžios. 1991 metais Didžioji Britanija išvedė karines pajėgas iš Gibraltaro, pasilikdama kolonijos priklausomybę. Įtemti santykiai tarp Ispanijos ir Gibraltaro truko iki XX amžiaus pabaigos. 1997 metais Ispanijos pasiūlymas dėl jungtinio britų-ispanų suvereniteto buvo atmestas Gibraltaro vyriausybės. Dar per vieną referendumą 2002 metais dėl šio Ispanijos pasiūlymo piliečiai beveik vienbalsiai pasisakė už Ispanijos pasiūlymo atmetimą.
Kaip nukeliauti?
Paprasčiausias būdas aplankyti Gibraltarą – iš piečiausio Ispanijos miesto Al Džazyro. Iš šio miesto keltais galima nukeliauti į Maroką bei kitus Viduržemio jūros regionus. Iš autobusų stoties autobusu arba taksi kaina apytikriai vienoda – apie 12 eurų, ir po 15 minučių jau atsiduri pasienio punkte. Iki paties Gibraltaro senamiesčio tiesioginių reisų nėra, taigi apie kilometrą tenka pėdinti pėsčiomis arba pasigauti turistinį autobusiuką. Čia derėtis beprasmiška: ar važiuoja grupė, ar dviese – kaina ta pati. Vairuotojas, kuris kartu yra ir gidas, gali pasakoti apie Gibraltarą nesustodamas, kol kyla į statų kalną.
Pakilus į patį viršų atsiveria nuostabus vaizdas – stovi Jungtinės Karalystės teritorijoje, iš vienos pusės matyti Ispanija, iš kitos – Atlantas, tolumoje – Afrikos krantai.
Muziejus tunelyje
Britų kareiviai kadaise Gibraltaro uoloje iškalė didžiulį tunelį, apie pusės kilometro ilgio, kuriame galėjo patys slėptis, atremti ispanų atakas, netgi kukliai gyventi. Tunelyje yra ir atskirų kambarių, kuriuose būdavo apsistojusi karinė vadovybė įvairiais istoriniais periodais – pradedant kapitonu Nelsonu, baigiant Antruoju pasauliniu karu. Dabar tunelyje įrengtas muziejus, eksponuojami senoviniai ginklai ir rodoma karių buitis.
Kiekvieną turistą ties įėjimu į tunelį pasitinka beždžionės. Kalbama, kad jas atvežė anglų jūrininkai, ir kol Gibraltare gyvens beždžionės, tol jis priklausys anglams. Beždžionėlės nedidelės, maždaug geros katės dydžio, išmokusios be jokių perspėjimų liuoktelti ant pečių ar ant galvos ir su nustėrusiu turistu fotografuotis.
Be dirbtinio tunelio, kuris galėtų pretenduoti į Guinnesso rekordų knygą, šioje uoloje yra ir natūralūs urvai bei tuneliai, pribloškiantys kabančiais ar nuo apačios kylančiais stalaktitais bei stalagmitais. Jų bendras ilgis – apie 30 mylių. Vienoje oloje įrengta prašmatni koncertų salė, kurioje kėdžių eilės leidžiasi iki pat požeminio ežero.
Angliška dvasia
Gibraltaras – tai miestas su priemiesčiais ir oro uostu, kuriame tėra vienas pakilimo takas. Iš čia lėktuvai skraido tik į Londoną. Siaurose senamiesčio gatvelėse pajunti, jog čia dvelkia senos geros Anglijos dvasia. Visi vaikšto neskubėdami. Neatskiriama miesto dalis – centrinė gatvė, kuri taip ir vadinasi – „Pagrindinė gatvė” („Main street”).
Kol laukėme autobuso jau apačioje, dvi valandas gėrėjomės nuostabiu vaizdu – nuo Atlanto vėjas varė kamuolinius debesis, šie apglėbdavo didžiulę uolą ir plaukdavo tolyn. Jos viršūnė likdavo kyšoti aukštai – debesų nepasiekta.