Pritrūkęs ką veikti Milane (nieko keisto, jei ir nepritrūksi: dieną – muziejai, prašmatnios ir paprastos parduotuvės, vakare – teatrai ar barai), gali „išbandyti” Bergamą ir Parmą. Traukiniu netoli.
Šiuose aristokratiškuose miestuose lengviau atsikvėpsi. Atslūgs megapolio spaudimas, kvėpavimo takai pailsės nuo smogo, akys (ir nervai) – nuo arabų imigrantų kirbinių.
Minutės keltuve
Kažkada sulaukęs kvietimo aplankyti Bergamą („nes yra verta”, „nes Lombardijos perlas”), palaikiau jį tipišku italų gražbyliavimu. Bet tai buvo visiška tiesa.
Didžiausias įspūdis – žmonės. Gyvenimo džiugesio, geranoriškumo, draugiškumo ir geruoliško šaunumo samplaika, priverčianti norėti būti kaip jie. Tai pakilus jausmas, kraščiuku panašus į įsimylėjimą. Be jo visos įspūdingosios panoramos atrodytų mažiau tikros, senieji mūrai dunksotų šalti ir neprieinami, o prekių gausa ir grožybė parduotuvėlėse pavirstų beverte butaforija.
Yra Aukštutinis ir Žemutinis Bergamas, du to paties vieneto centrai. Aukštutinis alsuoja viduramžiais ir Renesansu, Žemutinis pradėjo plėstis praėjusio amžiaus pradžioje. Iš žemumos į kalną kelia keltuvas. Kol kelia – brangintinos minutės. Metras po metro veriasi tolumos, išsiskleidžia Apeninai, praplatėja dangaus skliautas. Kelių minučių kelionė, atstojanti ištisų dešimtmečių teorinius svarstymus apie gyvenimo didybę. Dėl tokių minučių net paniškai bijantieji aukščio ropščiasi, lipa, keliasi visur, kur galima užsiropšti, užlipti, pakilti: bokštus, kalnus, apžvalgos aikšteles ir kolekcionuoja vaizdus nuo aukštumų.
Palinkus prie Taro malkos
Seniausia žinoma Taro kortų malka – Viskončių ir Sforcų Taro – yra Bergame, paveikslų galerijoje (Pinacoteca dell’Accademia Carrara). Tai seniausi ir mįslingiausi muziejaus eksponatai, pirmieji pasitinkantys lankytoją ir ilgam priverčiantys palinkti prie jų. Didžiūnai Viskončiai ir Sforcos, matyt, nesitenkino žemiškąja valdžia ir įtaka – ieškojo sąlyčio su okultinėmis galiomis. Jeigu taip, tai ispanų rašytojo, praeities paslapčių spėjiko Javiero Sierros plunksnos verta istorija. O gal ir ne, gal viskas daug paprasčiau, be jokių okultizmų – Taro kortos tėra savęs pažinimo priemonė, parodanti tai, kas glūdi mumyse, ir nieko daugiau, ir tai žinojo Renesanso dvasia alsuojantis žmogus. O paveikslų galerijos kortos – visų pirma XV amžiaus dailės kūrinėliai.
Aukštutinio Bergamo siauros gatvelės išveda į aikšteles, kurių šimtamečiai pavadinimai skelbia viduramžiais čia buvus batų turgų, šieno turgų ir pan. Sumuštinių pavadinimai kavinėje („Arlekinas”, „Kolombina”, „Pantalonė”, „Pulčinela”, „Brigela” ir t.t.) primena, kad miestas labai susijęs su italų kaukių komedija (commedia dell’arte). Memorialiniai ženklai byloja, kad Bergamas turtingas garsių muzikų. Garsiausias – operos genijus Gaetano Donizetti. Kas dairėsi nuo Aukštutinio Bergamo, geriau supras Nemorino romanso iš „Meilės eliksyro” ilgesį…
Šokis aplink sūrių karalių
Kol parmidžano sūris ir Parmos kumpis egzistavo anapus geležinės uždangos, tenkinomės „dvasiniu penu”, pavyzdžiui, romanais, todėl Parmą į mūsų sąmonę „nusodino” storas Stendalio romanas „Parmos vienuolynas”. Atokiau nuo miesto stūksantį vienuolyną paliksime nuošalyje. Ir be jo bus ką žiūrėti: katedra, bent keli konkuruojantys dailės muziejai, keli istoriniai teatrai, Kunigaikščių parkas, teatrinių lėlių muziejus, Arturo Toscaninio namas…
Parmoje, gurmanų sostinėje, gastronomija keistai susipynusi su poezija. Sakoma, kad tik Parmos apylinkių pievose kvapų priekalnių orą traukiančios karvės gali duoti parmidžanui tinkamą pieną, turintį visų reikiamų kalcių ir fosforų. Būtent parmidžanui, o ne parmezanui. Nes parmezanas tėra parmezanas, šedevro sekinys, o imituojamasis parmidžanas – karalius, milžinas, tvirtas, plačiapadis, panašus į pūstašonę statinaitę, įstatymų ginamas italų kulinarinis paveldas.
Įstatymai apibrėžė ir sūrio gamybos sritis. Pagrindinės jų – žemės aplink Parmą ir Reggio Emiliją. Nuo šių miestų ir kilęs sūrio pavadinimas – Parmigiano-Reggiano.
Didelis atkaklumas keliauninką nuvestų į mažą kaimo sūrinę. Šedevro gamyba – tikra nuobodžio pasaka. Ir gyvoji senovė: raugas saugomas medinėse puodynaitėse, sūrio masė kabinama medine liže, sandėliuose sūrio žievė tepliojama sėmenų aliejumi. Parmidžanas – meilės ir kantrybės vaisius. Dvylikos mėnesių sūris laikomas jaunu. Pagarbiai senas – trisdešimt šešių mėnesių produktas.
Gerai pavalgyti svarbu
Parmiečiai tvarkosi it suvalkiečiai. Kiaulės, virstančios Parmos kumpiu, tukinamos išrūgomis, liekančiomis gaminant parmidžaną. Be Parmos kumpio su kriaušėmis arba melionais italų virtuvė neįsivaizduojama. Nupjauti lašinukus nuo šio visiškai natūralaus, nekaloringo ir necholesterolingo produkto, kumpių ir dešrų karaliaus, laikoma nuodėme.
Jau XIX amžiuje Parma praminta food valley – maisto slėniu. Gerai pavalgyti mėgo ir tikras „savosios žemės sūnus” Giuseppe Verdi. Parmoje jam pastatytas altorius – paminklas, kuriame pavaizduota „Nabuko” scena, vergai, traukiantys „Skrisk, svajone…”, dainą, tapusią neoficialiu Italijos himnu.
Našlaičių imperija
Parma iki šiol dvelkia našlaitėmis, o į italų pripažįstamą spalvų skalę ilgainiui įėjo Parmos violetas – našlaičių spalva. Tai Napoleono antrosios žmonos Marijos Luizos, Austrijos imperatoriaus Franco dukros, 1814-1847 m. valdžiusios Parmos kunigaikštystę, manijos palikimas. Dar prieš atvykdama į Italiją ji jautė šioms gėlėms besąlyginę meilę. Likimo keistybė: ir pirmoji Napoleono sutuoktinė Žozefina mėgo našlaites, netgi buvo jas išsiuvinėjusi ant savo vestuvių apdaro. Tačiau Marija Luiza ją pralenkė. Našlaitės tapo jos simboliu, buvo raižomos ir tapomos ant vazų, padėklų, vėduoklių, laiškų popieriaus. Našlaitės jai atstojo parašą ir monogramą. Ji pati ir jos dvariškiai rengėsi violetinės spalvos drabužiais. Didikė nešykštėdavo pinigų valstiečiams, jeigu šie susiprasdavo įteikti pasivaikščioti išėjusiai valdovei puokštelę našlaičių. Būdama gamtininkė, Marija Luiza priveisė našlaičių parkuose ir botanikos soduode. Tik labai ją liūdino, kad mielųjų žiedų kvapas toks efemeriškas. Uždaryti našlaičių aromatą į flakoną moteris užsakė vienuoliams. Kantrus broliukų triūsas atnešė lauktų vaisių, ir netrukus našlaitės tapo oficialiu Marijos Luizos dvaro kvapu.
1870 metais slaptoji vienuolių formulė perėjo į apsukraus barzdaskučio Ludovico Borsari rankas ir padėjo šiam sukurti parfumerijos imperiją. Visa XIX amžiaus pabaiga dvelkia našlaitėmis. Kažkada populiarių, šiandien senamadiškų kvepalų „Parmos našlaitės” buteliukas – mielas suvenyras iš Parmos.