Oro balionu – į Everesto aukštį

Rekordinis skrydis žada pilotams ekstremalius išbandymus ir gali tapti eksperimentu su sveikata

Lietuvoje siekiama naujo rekordo: oro balionu bus bandoma pakilti į aukščiausios pasaulio viršukalnės Everesto aukštį – 8,8 tūkst. metrų. Tokį tikslą užsibrėžė garsus alpinistas Vladas Vitkauskas ir pilotas, oreivis Vytautas Samarinas.

Įgulos skrydžio metu laukia ekstremalūs išbandymai: 50 laipsnių šaltis, deguonies trūkumas, sumažėjęs slėgis. Sunku prognozuoti, kaip į tai reaguos organizmas, technika.

Oreiviai tikina, kad skrydžiui yra visiškai pasirengę techniškai ir fiziškai. Jis numatomas artimiausiomis dienomis, kai tik susidarys palankios meteorologinės sąlygos. Tik tada paaiškės ir tiksli baliono pakilimo bei nusileidimo vieta. Ją lems ir vėjo kryptis. Planuojama, kad jis kils iš kurios nors vidurio Lietuvos vietos, o leisis galbūt ties Kaunu, Kėdainiais ar Jonava. Skrydis truks apie 3 valandas.

Ši idėja kilo po to, kai Lietuvoje atsirado didžiausias ir galingiausias oro balionas. Jį neseniai įsigijo įmonių grupė „KG group”. Naujos techninės galimybės paskatino siekti ir naujų rekordų. Iki šiol aukščiausiai oro balionu Lietuvoje buvo pakilta į 7,2 tūkst. metrų aukštį.

„Svarbu laiku nusileisti ir kad greitosios pagalbos neprireiktų”, – juokauja V.Vitkauskas. V.Samarinas, patyręs oreivis, pakilęs balionu apie 500 kartų, priduria, kad ne mažesnį rūpestį kelia nusileidimo vieta – būtų gerai, kad tai įvyktų Lietuvoje. Prieš keletą savaičių atliekant bandomąjį skrydį vos per plauką nepažeista siena su Baltarusija, tačiau balioną pavyko saugiai nutupdyti Dzūkijos miškuose.

Todėl labai svarbu skrydžiui pasirinkti tinkamą orą. Pakilus į 7 kilometrų aukštį balionas skrenda 100 kilometrų per valandą greičiu. „Vėjas prie žemės neturi viršyti 20 kilometrų per valandą greičio. Turi būti anticiklonas, aukštas slėgis, dangus debesuotas ne ištisai, kad matytųsi žemė”, – aiškina V.Samarinas.

Oreivio teigimu, rekordiniam skrydžiui pasirengta, bet, kadangi trūksta kilimo į tokį didelį aukštį patirties, galimi netikėtumai. Tikimasi, kad jų išvengti padės V.Vitkausko patirtis. Jis yra pirmasis lietuvis, įkopęs į Everestą. Pagrindinis keliauninkų rūpestis – padėti organizmui aklimatizuotis. Tai teks padaryti per labai trumpą laiką, nes pakylama per 1,5 valandos.

8,8 kilometro aukštyje 3 – 4 kartus mažesnis slėgis, deguonies trūkumas. O kur dar didžiulis, apie 50 laipsnių šaltis. „Dar žemesnė temperatūra gali būti pavojingas eksperimentas su sveikata. Ir taip dideliame aukštyje, kur trūksta deguonies, jautiesi kaip nuodingų dujų kameroje”, – lygina V.Vitkauskas. Be to, sutirštėja kraujas.

„Kas tuomet dedasi kituose organuose ir kaip tai mus veikia, galime tik spėlioti. Todėl aš ir sakau, kad tai – savotiška kelionė į nežinomybę. Su „zaporožiečiu” išsirengėme į „Formulės” varžybas”, – šmaikštavo V.Vitkauskas. Jo teigimu, ypač didelė reikšmė tenka fiziniam pasirengimui. Artėjant skrydžiui pilotai kelias savaites maitinasi tik sveiku, natūraliu maistu, stengiasi gerai išsimiegoti.

Oreiviai, pakilę į 4 kilometrų aukštį, užsidės profesionalias alpinistų deguonies kaukes. Jų kūnus gaubs storas drabužių sluoksnis: nedegūs kostiumai, pasiskolinti iš profesionalių automobilių lenktynininkų, ant jų – slidininkų kostiumai, veidus dengs specialios kaukės, akis – akiniai su labai stipriu UW filtru, kad saulė nepažeistų tinklainės. Atviro kūno beveik nebeliks.

Atrodo, pavyko išspręsti ir technines problemas, pavyzdžiui, dideliame aukštyje palaikyti liepsnos degimą. Į balioną vyrai pasiims specialių fosforinių degtukų, kurie dega be deguonies. Taip pat įsimes ir parašiutus, kad nenumatytomis aplinkybėmis galėtų jais pasiekti žemę.

Rekordinis skrydis buvo numatytas jau šiandien, tačiau startui sukliudė prasti orai ir netikslios meteorologų prognozės.