Karatė pagal Kristiną

Taisyklingos Rytų kovų meno treniruotės padeda keisti mąstymą

Ilgokai savo kolegų, praktikuojančių kiokušin karatė, šešėlyje buvę Lietuvos tradicinio karatė meistrai pamažu prasibrovė į šio sporto pasaulio elitą.

2006-ieji ypač dosnūs buvo šalies rinktinės narei Kristinai Kacevičiūtei.

Birželį triumfavusi Europos čempionate, spalio vidury Kanadoje vykusiose planetos pirmenybėse 28 metų pedagogė iš Lentvario „Fuku-Go” rungtyje iškovojo bronzos medalį.

Kokia tokių trofėjų kaina? Ar gauna kokius nors „dividendus” sportininkas, liekantis greta nugalėtojų garbės pakylos? Kaip keičia asmenybę metų metais šlifuojami kovos judesiai?

Atsakymai į šūsnį panašių klausimų buvo kiek netikėti. Karatė pagal Kristiną neturi jokios mistinės aureolės.

Gavusi juodą diržą nutarė trauktis

– Kaip patekai į karatė pasaulį?

– Mama paprašė palydėti ketveriais metais jaunesnį brolį ir pažiūrėti, kodėl jis užsigeidė lankyti tradicinio karatė treniruotes. Man pačiai tuomet buvo 14 metų ir jau turėjau „rimtą” savo nuomonę apie tai, kas yra gerai, kas ne. Kadangi ten viskas pasirodė gerai, treniruotės pasirodė įdomios, nusprendžiau pati jas lankyti.

– Galima lažintis, kad buvai susižavėjusi rytietiška kultūra?

– Tikrai ne. Mūsų treniruotėse tuomet nebuvo jokių sektos apeigas primenančių ritualų ar filosofinių ekskursų į dvasių pasaulį.

Daugiausia dėmesio treneris Viktoras Golovačius skirdavo bendram fiziniam pasirengimui.

Karatė man buvo toks pat sportas kaip ir lengvoji atletika.

– Kaip keitėsi Tavo supratimas apie karatė?

– Galbūt to negalima vadinti požiūrio lūžiu, tačiau nemažai dalykų laikui bėgant pradėjau suvokti kitaip. Mes važiuodavome į Lenkiją ir dalyvaudavome ten rengiamuose seminaruose bei treniruočių stovyklose, mačiau, kaip dirba kitų klubų sportininkai, kaip interpretuoja kovos meną.

Paradoksalu, tačiau bene sunkiausia buvo tada, kai išlaikiau egzaminą juodam diržui gauti. Atrodė, kad patekau į aklagatvį, atsirėmiau į kažkokias lubas, daugiau nieko įdomaus neišmoksiu ir nepatirsiu, nes viską, ką galėjau čia gauti, – jau gavau.

Tiesiog nežinojau, kur ir kaip eiti tolyn. Intuityviai jaučiau ir tai, kad mūsų karatė kažkuo skiriasi nuo to, ko moko gyva legenda 9 dano meistras Hidetaka Nišijama. Todėl 1999-aisiais, po beveik aštuonerių metų treniruočių, nusprendžiau su karatė atsisveikinti.

Į karatistę vaikinai žiūrėjo atsargiai

– Kas paskatino grįžti ant tatamio?

– 2003-iaisiais Vilniuje buvo surengtas suaugusiųjų, jaunių ir jaunimo tradicinio karatė Europos čempionatas. Aš žiūrėjau, kaip kovoja meistrai iš 20 valstybių, pamačiau, ko pasiekė seni mano bičiuliai, su kuriais kadaise drauge liejome prakaitą sporto salėje, ir supratau, kad vėl noriu treniruotis.

– Ar niekada nekilo abejonių, jog karatė nėra tinkamiausias užsiėmimas merginai?

– Tikrai ne. Mano tėvai buvo labai tolerantiški ir visuomet leido rinktis. Juo labiau kad nei aš, nei brolis niekada neįsiveldavome į jokias nemalonias gatvės istorijas.

Kita vertus, keletą kartų buvo taip, kad dėmesį pradėję rodyti vaikinai, sužinoję apie užklasinę veiklą, gerokai sutrikdavo ir atvėsdavo.

– Ar išsiaiškinai, kas juos gąsdindavo?

– Galiu tik spėlioti, kad daug kas karatė suvokia tik kaip „smūgio – spyrio” sportą, o karatistus laiko mušeikomis. Informacijos, kas yra kas, akivaizdžiai trūksta. Išsikalbėjus net ir su pakankamai artimais bičiuliais kartais aiškėja, kad karatė jie laiko priemone prilupti kiekvieną kelyje pasipainiojusį „nenaudėlį”.

Išmoko kontroliuoti emocijas

– Kaip Tau pačiai pavyko nepaklysti tarp sunkiai suskaičiuojamos skirtingų karatė stilių gausybės?

– Viskas labai paprasta. Kol sportavau Lentvaryje, tiesiog nebuvo iš ko rinktis. Kai jau buvau pakankamai daug pasiekusi, aplankiau keleto skirtingų karatė stilių bei kitų kovos menų klubus, tačiau tai tik sustiprino įsitikinimą, jog kadaise man pasisekė – atsidūriau tinkamu laiku tinkamoje vietoje. Netgi kalbant apie savigyną tradicinis karatė, mano manymu, yra efektyvesnis už daugelį kitų kovos būdų.

Žinoma, teisę egzistuoti ir vystytis turi visi kovos menai. Tačiau man kartais kyla abejonių dėl kai kurių dalykų kokybės. Tiesiog gaila žmonių, kurie liedami prakaitą įsivaizduoja judą tobulumo link, tačiau iš tiesų tik gilina duobę, į kurią yra įsmukę. Kas turėtų ar galėtų būti lakmuso popierėliu, padedančiu atskirti pelus nuo grūdų, kalbant apie kovos menus, kol kas aš nežinau.

– Ar galėtum nurodyti keletą pačių svarbiausių dalykų, kuriuos Tau davė karatė?

– Viena didžiausių pergalių prieš pačią save reikėtų vadinti treniruotėse ir varžybose išsiugdytą gebėjimą kontroliuoti ne tik kūną, bet ir emocijas. Tai leidžia tiksliai bei adekvačiai reaguoti į aplinką, tiek varžybose kovojant su priešininkais, tiek susiduriant su kasdieniais būties kaprizais. Aš iš tiesų tapau nepalyginti ramesnė bei tolerantiškesnė, vertybių sistema – aiškesnė. Mano regėjimo plačiąja prasme laukas gerokai išsiplėtė, todėl daugybė dalykų, kuriuos kadaise būčiau vadinusi „pasaulio pabaiga”, šiandien atrodo viso labo kaip nereikšmingos smulkmenos.

Nenorėčiau mistifikuoti karatė, tačiau taisyklinga technika – teisingastovėsena bei tikslūs smūgiai kaip tik ir sukuria vidinę ramybę. Tai veikia, net jei pats žmogus netiki teorijomis apie vidinę energiją ar panašius metafizinius dalykus.

Tarkime, Kanadoje vykusiame pasaulio čempionate didžiąja dalimi sėkmę lėmė ne kas kita, kaip sėkmingas pačios su savimi dialogas – važiavau ne ką nors įveikti ir parvežti medalį, o pasirodyti taip gerai, kaip šiuo metu sugebu.

Pergalės – ne pagrindinis dalykas

– Šiais metais tapai Europos čempione ir iškovojai bronzą pasaulio pirmenybėse. Esi pačioje sportinės karjeros viršūnėje. Kas toliau?

– Nemanau, kad kartelė užkelta taip aukštai, kad antrą kartą nepavyktų padaryti taip pat arba dar geriau. Kitais metais dalyvausiu Europos tradicinio karatė taurės turnyruose, Europos čempionate. Tikiuosi, jog pavyks išlaikyti antrojo dano egzaminą. Žinau tik tiek, kad sportuoti planuoju labai ilgai. Net jei nedalyvausiu jokiose varžybose ar dalyvaudama nebegalėsiu kovoti dėl pačių aukščiausių apdovanojimų. Tai tikrai nėra esminiai dalykai.

– Teko girdėti, kad itin atkakliai daugelį metų besitreniruojantys karatė meistrai vėliau turi tam tikrų rūpesčių dėl sveikatos. Ar tokie dalykai nebaugina?

– Manau, kad tai priklauso nuo to, ar teisingai ir taisyklingai treniruojamasi. Aš pati dar besimokydama vidurinėje mokykloje turėjau bėdų dėl silpnos nugaros, kurią po ankstyvųjų karatė pratybų dažnai mausdavo dar labiau. Tačiau pakako pakoreguoti laikyseną bei stovėseną – ir visos bėdos dingo.

Šiaip rizika susitrenkti raumenis, nesėkmingai griūti ar kaip nors kitaip susižeisti egzistuoja kaip ir bet kurioje kitoje sporto šakoje, tačiau būtų nekorektiška sakyti, kad tokių traumų tikimybė karatė treniruotėse yra didesnė.

– Ar teko atsisakyti kokių nors žemiškų malonumų dėl karatė?

– Laikytis kokių nors dietų niekada nereikėjo. Laisvalaikio nuo darbo mokykloje (Kristina yra Lentvario pradinės mokyklos ketvirtokų mokytoja – red.) ir treniruočių lieka iš tiesų ne itin daug, tačiau aš kur kas blogiau jausčiausi, jei be rimtos priežasties įprastu metu neužsivilkčiau kimono.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Sportas su žyma , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.