Dilema: būtinoji gintis ar nusikaltimas

Paprasti piliečiai dar menkai išmano savo teises į gynybą, o ginkluoti šauliai po kruvinų išpuolių vien tik apie tai ir kalba

Rezonansiniai susišaudymai Kaune sulaukė nevienareikšmiškų visuomenės vertinimų: vieni teigė, kad tai buvo nusikaltėlių pasaulio atstovų konfliktų atomazgos, o kiti įtikėjo pačių šaudžiusiųjų versijomis apie mėginimus apsiginti. Vargu ar visi aršiai diskutuojantys ir teisinantys bei smerkiantys ginkluotų išpuolių dalyvius piliečiai supranta painias vingrybes, susijusias su baudžiamąją atsakomybę pašalinančia aplinkybe – būtinąja gintimi.

Šauliai tapo įtariamaisiais

Spalį Kaune aidėję šūviai, nusinešę dviejų jaunų vyrų gyvybę, pasėjo ne vieną mįslę juos narpliojantiems laikinosios sostinės teisėsaugininkams bei sukėlė nemažą rezonansą visuomenėje. Pareigūnai vis dar aiškinasi, ar savo scenarijais ganėtinai panašios kruvinos dramos iš tiesų buvo tarpusavyje susijusios, ar tai tik du atskiri kraujo praliejimu pasibaigę susirėmimai. Dar didesniu galvos skausmu teisėsaugininkams tapo įtariamųjų nuolat kartojamas pasiteisinimas, esą jų paleisti mirtini šūviai tebuvo būtinoji gintis.

Jau iškart po įvykusių incidentų buvo žinoma, kad tiek per vieną tiek ir per kitą išpuolį panaudoti savigynai legaliai laikyti ginklai – „Glock 19“ markės devintojo kalibro pistoletai.

Spalio 18-osios popietę Radvilėnų plente, Kauno technologijos universiteto Cheminės technologijos fakulteto prieigose, 24-erių metų Tomą Blažį dviem šūviais nušovęs vienuolika metų vyresnis Tomas Genevičius, po poros valandų pats prisistatęs į policiją ir pranešęs apie įvykį, įrodinėjo gynęs save ir 32-ejų metų bičiulį Arvydą Būdvytį, kuris per susišaudymą sužalojimų vis tiek neišvengė.

Nepaisant šios gynybinės versijos, prokurorai nutarė šaulį izoliuoti skiriant jam griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą. Iš pradžių Kauno miesto apylinkės teismas leido graikų-romėnų imtynių klube „Lokiai“ fizinio rengimo specialistu dirbusį T.Genevičių suimti penkiolikai parų, o praėjusią savaitę pratęsė suėmimo terminą dar pusantro mėnesio.

Panašiai įvykiai klostėsi ir lygiai po savaitės Šilainiuose įvykusio incidento metu, pasibaigusio vieno iš jo dalyvių mirtimi. Čia 25-erių metų Darius Čekalinas, pirminiais duomenimis, vienuolika kartų šovė į jį užpuolusį ir peiliu sužalojusį dviem metais vyresnį Artūrą Pakašių. Šįkart šaulys nelaukė nė akimirkos ir iškart paskambino į policiją bei, vėlgi motyvuodamas būtinąja gintimi, pranešė panaudojęs šią vasarą savigynai įsigytą legalų šaunamąjį ginklą.

Praėjusią savaitę D.Čekalinas buvo išleistas iš ligoninės, kur gydėsi dėl susirėmimo metu patirtų sužalojimų peiliu. Prokurorai jam įteikė pranešimą apie įtarimą dėl nužudymo, tačiau kardomosios priemonės kol kas neskyrė.

Nuo gynybos iki nusikaltimo

„Kauno dienai“ būtinosios ginties sampratą sutikęs pakomentuoti Žmogaus teisių stebėjimo instituto valdybos pirmininkas, advokatas Kęstutis Čilinskas išskyrė tris kategorijas: būtinoji gintis, būtinosios ginties ribų viršijimas ir nusikaltimas. Pastarojo atveju konstatuojama, kad iš esmės būtinosios ginties net nebuvo. Šias tris galimybes, anot teisininko, bylose dažnai būna sudėtinga atriboti vieną nuo kitos, todėl tokiems klausimams yra išleistas netgi atskiras Aukščiausiojo Teismo nutarimas, padedantis teisingai traktuoti veiką.

Vienas pagrindinių ir bene svarbiausias požymis, leidžiantis konstatuoti, kad tai buvo būtinoji gintis, – nustatytas besiginančio žmogaus gyvybei, sveikatai ar turtui grėsęs pavojus.

„Teisė į būtinąją gintį yra visuotinai pripažintina. Kartais mėginama teigti, kad žmogus galėjo pabėgti nuo užpuoliko ar kaip nors kitaip išvengti susidūrimo su juo, tačiau tai yra visiškai neteisinga. Būtinosios ginties atveju žmogus neprivalo ieškoti kokių nors kitų išeičių iš susidariusios situacijos, bet turi neginčijamą teisę gintis“, – detalizavo advokatas.

K.Čilinskas akcentavo, kad būtinoji gintis turi ir atitinkamas savo ribas, kurios laikomos peržengtomis, kai žmogui sunkiai sutrikdoma sveikata arba jis nužudomas, jei gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo.

„Pavyzdžiui, jei asmuo užsimojo kumščiu, o į jį šaunama iš ginklo, be abejo, čia neišvengiamai kils diskusija. Daug kas priklausys ir nuo to, kas tame kumštyje ir kokio jis dydžio. Juk fiziškai labai stiprus žmogus ir vienu savo smūgiu gali kelti grėsmę kito gyvybei. Vis dėlto laikomasi pozicijos, kad jei užpuolikas rankose turi kokį nors ginklą – strypą, peilį ar dar ką nors, jau nekalbant apie šaunamąjį ginklą, tokiu atveju gali būti padarytas netgi mirtinas sužalojimas. Jei vis tik nustatoma, kad būtinosios ginties ribos yra peržengtos, žmogus privalo už tai atsakyti. Tokiu atveju jam tektų švelnesnė atsakomybė nei už nužudymą“, – detalizavo K.Čilinskas.

Prieš įsibrovėlius leistini kraštutinumai

Žmogaus teisių stebėjimo instituto valdybos pirmininkas pridūrė, kad būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikomas dėl didelio susijaudinimo ar išgąsčio padarytas net ir mirtinas sužalojimas. Jei įvykdytas pasikėsinimas į gyvybę ar turtą nukentėjusiajam sukelia didelį išgąstį, anot advokato, jis gali pervertinti situaciją: „Protingai žiūrint, kitaip užpultasis ir negalėtų pagalvoti. Juk kone visuomet sukirba mintis apie gresiantį mirtiną pavojų“.

Lygiai taip būtinosios ginties ribos neperžengiamos ir saugant nuo įsibrovėlių savo būstą. K.Čilinsko teigimu, teisė gintis tokiu atveju netgi padvigubėja, nes žmogus turi apsaugoti ne tik savo turtą, bet ir patį save. Juolab kad asmuo gindamas būstą nėra tikras dėl savo gyvybės, tad jis gali imtis drastiškesnių priemonių.

„Visi turėtų žinoti, kad teisė ginti būstą yra beveik išimtinė. Įstatymas leidžia tai daryti labai griežtomis ir kone kraštutinėmis priemonėmis, netgi atimant gyvybę. Įsibrovėlis bet kuriuo momentu gali būti netgi nušautas, net jei jis neturi jokio ginklo rankose. Aišku, po to reikia sugebėti įrodyti, kad jis iš tiesų buvo nelauktas bei nepageidautas „svečias“ ir brovėsi į svetimus namus. Čia galima pastebėti, kad visiškai realios ir tikroviškos yra amerikiečių filmuose matomos scenos, kai šeimininkas iš už uždarų durų rikteli atsitraukti ir pašalietis nė akimirkos dvejodamas sprunka, nes žino, kad gali sulaukti net ir šūvių“, – vaizdžiai aiškino K.Čilinskas.

Naujovės daug kam nežinomos

Paklaustas, ar mūsų šalies piliečiai tiksliai supranta ir prireikus gali pasinaudoti galimybe apginti savo gyvybę, teises ar turtą, K.Čilinskas konstatavo, kad kol kas daugeliui šios teisinės normos dar sunkiai suvokiamos. Advokato manymu, piliečiai dar menkai perpratę savo teises į gynybą todėl, kad visos šios normos yra pakankamai naujos.

„Netgi ir žiūrint į mano paminėtas taisykles ginant savo būstą, reikia pripažinti, kad sovietmečiu beveik nieko panašaus nebuvo. Tais laikais irgi galėjai gintis, tačiau reikėjo atsižvelgti į tai, kas, kaip ir dėl ko įėjo ar tiesiog įsibrovė į būstą bei kokiais ginklais naudodamasis puolė. Tuomet dar nebuvo tos privačios nuosavybės, tad kartu neegzistavo ir teisė ją ginti. Tai yra esminis skirtumas, kurį gyventojai privalo įsisąmoninti, – kalbėjo K.Čilinskas. – Pastaruoju metu lyg niekur nieko praverti svetimo būsto durų negali niekas. Netgi teisėsaugininkai privalo elgtis pagal nustatytą tvarką ir gauti teismo leidimą. Brautis į svetimą valdą pavojinga, todėl koks nors pasiteisinimas, kad pašalietis tenorėjo ko nors pasiteirauti ar panašiai, neturi jokios reikšmės“.

Advokatas K.Čilinskas pabrėžė, kad ir patys besiginantieji vis dar menkai žino savo teises, todėl netikėtu ir pavojingu momentu jie dažnai pirmiau pagalvoja ne apie savęs apsaugojimą, bet apie baimę pernelyg smarkiai sužaloti užpuoliką ir dėl to vėliau turėti problemų.

Skubotų sprendimų nedaro

Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Nerijus Marcinkevičius, paklaustas, kaip paprastam piliečiui suprasti ribą tarp būtinosios ginties ir nusikaltimo, atsakė, kad visa tai labai aiškiai nusako ir reglamentuoja Baudžiamasis kodeksas. Pasak pareigūno, būtent pastarąją teoriją teisėsaugininkams tenka pritaikyti praktiškai.

Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse teigiama: „Asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi“.

„Prokurorai visuomet tikrina ne tik būtinosios ginties, bet ir galimą nusikaltimo versiją. Pirmiausiai baudžiamojoje byloje surenkama visa reikiama medžiaga, o tik po to vertinamos aplinkybės ir daromas atitinkamas sprendimas. Skuboti sprendimai dažnai gali būti klaidingi“, – pabrėžė N.Marcinkevičius.

Kauniečiai aktyviai ginkluojasi

Savigynos egzaminų komisijos pirmininkas, Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato (VPK) Viešosios policijos Viešosios tvarkos tarnybos viršininkas Remigijus Stukas pripažino, kad po spalį įvykusių susišaudymų į pareigūnus telefonu kreipęsi keli gyventojai teiravosi, kokia tvarka galima gauti leidimą turėti ginklą savigynai.

R.Stukas papasakojo, kad pirmiausiai norintieji gauti ginklą savigynai privalo išklausyti specialų mokymo kursą, trunkantį apie savaitę, ir išlaikyti mokyklinį egzaminą. Tik po to piliečiai kreipiasi į policijos įstaigą, kurioje jų galimybes gauti ginklą vertina specialiai sudaryta komisija iš Viešosios bei Kriminalinės policijos pareigūnų, Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos atstovų ir medikų. Būtent šių profesijų atstovų klausimai patenka į pagrindinį egzaminą.

Tarptautinės policijos asociacijos Lietuvos skyriaus Kauno poskyrio sekretorius Vytautas Atkočius, rengiantis kursus norintiesiems apsiginkluoti, užtikrino, kad būtinoji gintis bei būtinasis reikalingumas – vienos svarbiausių temų trisdešimt akademinių valandų trunkančiuose apmokymuose: „Po pažinties su ginklais ir paskaitų apie pirmąją medicinos pagalbą ypatingai akcentuojama stambi teorijos dalis, kurioje dėstomi įstatymai, reglamentuojantys ginklo įsigijimą, laikymą ir panaudojimą. Juk ginklas, kaip ir transporto priemonė, yra padidinto pavojaus šaltinis, todėl neteisingas jo panaudojimas sukelia sunkias pasekmes, dėl nežinojimo galima atsidurti net teisiamųjų suole“. Vis dėlto išmokti teoriją ir sėkmingai išlaikyti egzaminus bei gauti medikų pažymą, anot pareigūno, dar nepakanka. Piliečiai, pateikę policijai prašymą išduoti leidimą ginklui, dar turi palaukti apie pusantro mėnesio, kol teisėsaugininkai įsitikina, kad prašantieji yra nepriekaištingos reputacijos. Be to, apsiginkluojantys gyventojai namuose privalo įsirengti seifą ginklui laikyti.

„Tik po visų išsamių patikrinimų yra priimamas sprendimas išduoti leidimą ginklui. Žiūrime, ar asmuo nėra baustas ar teistas. Galiausiai patikriname ir jo aplinkos žmones, ar greta norinčiojo apsiginkluoti nėra nusikaltėlių“, – paaiškino R.Stukas ir pripažino, kad dėl įvairių priežasčių pareigūnai dažnai nepatenkina prašymų išduoti leidimus ginklams.

Kauno miesto VPK Viešosios policijos Viešosios tvarkos tarnybos Licencijavimo skyriaus viršininkas Albinas Zuzevičius suskaičiavo, kad šiuo metu kauniečiai turi apie tris tūkstančius savigynai legaliai įsigytų ginklų.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Justicija su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.