Gamta ruošiasi poilsiui

Niūrios trumpėjančios dienos, šaltas lietus ir medžių lapus draskantis žvarbus vėjas gena mus iš daržų bei sodų, tarsi sakydami: „Jau pats laikas baigti lauko darbus ir pailsėti“. Tačiau ilsėtis dar nėra kada. Kol žiema baltais patalais neužklojo žemės, teks užbaigti likusius darbus ir pasirengti šaltajam sezonui.

Sodininkui

Sugrėbkite lapus, sudėkite juos į komposto duobę. Kad greičiau būtų sunaikinti grybelinių ligų pradai, lapus apliekite 10 proc. azoto trąšų skysčiu ir apiberkite durpėmis.

Šiemet ruduo gerokai užtruko mūsų kraštuose, todėl dabar (o lengvesnėse dirvose – ir vėliau) dar galima sodinti obelaites, vaiskrūmius ir dekoratyvinius medelius. Jų šaknys nustoja augti tik dirvos temperatūrai nukritus iki 0 laipsnių Celsijaus. Dar spės išaugti naujos plonos šakelės, pavasarį sodinukai greičiau sustiprės.

Iškaskite duobes tiems vaismedžiams, kuriuos žadate sodinti pavasarį. Kriaušes, vyšnias ir slyvas geriau sodinti pavasarį, nes pasodinus rudenį gali iššalti.

Šaltą, besniegę žiemą naujai pasodintų ir anksčiau sode augančių medelių šaknys gali iššalti, todėl geriausia jas apmulčiuoti 10 cm durpių sluoksniu ar mėšlu su šiaudais. Toks mulčius pavasarį palaikys drėgmę ir neleis augti piktžolėms. Pridengus mėšlu reikia žiūrėti, kad jis neliestų medelių kamienų.

Senuose soduose būna apdžiūvusių, ligotų ir vėžio apgadintų vaismedžių. Tokie medžiai neišaugina gerų vaisių. Todėl juos ir tuos, kurie nors ir sveiki, bet nėra derlingi, laikas iškirsti.

Rudenį pasodintų medelių genėti nereikia. Tai geriausia daryti pavasarį.

Naikinkite kenkėjus. Lapkričio mėnesį dar nevėlu nugramdyti atšokusią vaismedžių kamienų ir storesnių šakų žievę. Po ja slepiasi daugybė lervų ir kiaušinėlių.

Prieš žiemą vaismedžius nubalinkite kalkėmis. Ant vaismedžio šaknų po medžiais paberkite durpių, padėkite mėšlo (į jį kartais prilenda žiemoti kenkėjų, todėl po didesnių šalčių mėšlą galėsite pakratyti, kad jie sušaltų).

Kenkėjus naikina ir paukšteliai, todėl iš anksto pasigaminkite lesyklėlių sodo geradariams maitinti žiemą.

Nemažai medelių kasmet žūva todėl, kad pamirštame juos aprišti. Aprišti reikia ne tik kamieną, bet ir vainiko šakeles. Tai geriausia daryti prasidėjus stipresniems šalčiams.

Patogiausia medelius aprišti laikraštiniu arba kitu tvirtesniu popieriumi, eglišakėmis, nendrėmis. Kai kurie sodininkai tam naudoja plėvelę, bet tai nėra gerai, nes tarp plėvelės ir kamieno susidaro šerkšnas, o pavasarį, saulei pašildžius, dideli temperatūros svyravimai gali pakenkti medeliui.

Medeliams apsaugoti galite pasigaminti grotelių iš lentų, jas sujungę viela. Apjuosę kamieną vielos galus susukite. Tokios grotelės jums ilgai laikys.

Naikinkite graužikus. Dažnai pelės ir žiurkės soduose apgraužia medelių liemenis ir šaknis, ypač jei pomedžiai apaugę piktžolėmis. Todėl pomedžius būtina perkasti, o ten, kur yra graužikų, dar išdėlioti ir masalą. Masalui tinka graužikų mėgstami produktai, tokie, kokių jie neranda lauke (mėsa, duona, grūdai). Šį maistą galima sumaišyti su žiurkių nuodais. Tam reikia 1 kg grūdų, 20 g aliejaus ir 30-40 g cinko fosfido. Geriausia masalą išdėlioti drenažo vamzdžiuose ar nedidelėse dėžutėse su angomis abiejuose galuose ir padėti į graužikų urvus arba į kuoliuku įstrižai padarytas duobutes, kad jos būtų panašios į urvus, bei pridengti jas šiaudais ar mėšlu.

Nukritus lapams būtina pasirūpinti avietėmis. Gervuogių ir kai kurių veislių aviečių stiebai žiemą nušąla. Todėl žiemai šias kultūras reikėtų pridengti. Vienmečiai stiebai palenkiami prie dirvos ir pritvirtinami viela arba virve. Dar galima stiebus supilti su gretimo krūmo stiebais arba jų viršūnes apžerti žeme. Svarbu, kad stiebai neatsitiestų. Vėliau stiebai uždengiami šiaudais, lapais, durpėmis. Žiemą ant jų dar užžeriama sniego. Galima apkasti ir plonu žemių sluoksniu.

Daržininkui

Paruoškite inspektams žemę. Supilkite ją į krūvą ir uždenkite 20 cm lapų ar šiaudų mėšlo sluoksniu, kad neperšaltų. Pridenkite ir inspektus, kad jų dugne neįšaltų žemė.

Sėkite prieš žiemą. Į iš anksto paruoštas lysves, sutraukus gruodui (tai būna lapkričio pabaigoje ar gruodžio pradžioje) sėkite morkas, salotas, špinatus, ridikėlius.

Morkos sėjamos giliau kaip 1 centimetras. Jei sėjama į įšalusią žemę, sėklos išbarstomos žemės paviršiuje. Jei norite vartoti anksti, sėkite greitai bręstančias, trumpo vegetacijos periodo veislių morkas. Pasėję jas rudenį, derliaus sulauksite 15-25 dienomis anksčiau.

Ridikėliai sėjami 1,5-2 cm, salotos ir krapai – 0,5-1 cm gylyje. Pasėtas sėklas apiberkite nesušalusiomis žemėmis ir dirvą mulčiuokite 2-3 cm nerūgščių durpių sluoksniu. Sėjant rudenį sėklų berti reikia 25 proc. daugiau nei pavasarį.

Gėlininkui

Lapkritį dar galima sodinti ir persodinti dekoratyvinius krūmelius bei medžius. Neatsparius šalčiui augalus, ypač jaunus, reikia pridengti. Sumedėjusių bijūnų, hortenzijų, magnolijų ir kitų šalčiams jautrių augalų stiebai palenkiami ir apdedami sausais lapais.

Jau reikia pridengti rožes žiemai. Prieš tai nuskinkite jų lapus ir sumedėjusių ūglių viršūnes. Jeigu uždengsite nenuskynę lapų, žiemą atšilus orams jie gali pradėti pūti. Tada puviniu apsikrės ne tik pumpurai, bet ir stiebai. Geriausia rožes apkaupti, aplink krūmus supilant ne mažesnius kaip 20-30 cm aukščio kaupelius ir stengiantis kuo aukščiau apkaupti apatinę stiebo dalį. Rožes galima uždengti eglišakėmis, durpėmis, medžių lapais, spygliuočių medžių pjuvenomis, polistirenu, presuotu popieriumi, polietileno plėvele, ruberoidu. Lapuočių medžių pjuvenos netinka, mėšlas, šienas, šiaudai – taip pat, nes gali įsiveisti pelių.

Naujai pasodintas svogūnines ir jautresnes šalčiui gėles irgi reikia pridengti durpėmis arba eglišakėmis.

Mėnesio pabaigoje į gerai paruoštą ir partręštą dirvą rudenį galima sėti vienmetes gėles – laibenius, medetkas, aguonas, ešolcijas. Sėjama prieš pat užšąlant, kad sėklos tik subrinktų, bet nespėtų sudygti.

Žiemoti paruoškite ir kambarines gėles. Pagalvokite, kur laikysite iš šiltų kraštų parsivežtas kambarines gėles. Lapkritį iš subtropikų kilusios kambarinės gėlės – aukubos, mirtos, gebenės ir kitos geriau žiemoja vėsioje (10-12 laipsnių patalpoje). Jos normaliai laistomos ir retkarčiais apipurškiamos drungnu vandeniu. Vazonų paviršiuje nuolat purenama žemė.

Šviesą mėgstančios gėlės – margeniai, katilėliai, chlorofilai ir pan. sustatomi ant palangių. Ten pat padedami kaktusai ir sukulentai.

Vėsiai žiemojančias gėles (hortenzijas, fuksijas ir kitas) reikia išnešti į rūsį ar kitą vėsią patalpą. Laistyti reikia kartą per mėnesį.

Kai pradeda žydėti ciklamenai, jie laistomi iš vazono apačios. Vandens įpilama į padėklą. Jei per pusvalandį vanduo iš padėklo nesugeria, jį reikia išpilti.

Nežydinčių kambarinių gėlių iki pavasario geriau netręšti. Jų vazonuose žemė nuolat purenama, šalinamos paviršiuje augančios samanos ir dumbliai bei nuo vandens atsiradusios kalkės.

Žydinčios gėlės (katilėliai, begonijos, raktažolės ir kitos) laistomos šiltu vandeniu ir retkarčiais tręšiamos mineralinių trąšų mišiniu.

Pradėjus augti kalijoms, jos papildomai tręšiamos ir laistomos taip, kad padėkle visada būtų šiek tiek vandens. Jei vazonai yra per maži, kalijas reikia persodinti į didesnius. Žemės mišinys daromas iš lapinės žemės, puvenų, durpių ir smėlio. Jauni augalai atskiriami ir sodinami į nedidelius vazonus.

Meileniai (amarilės) nelaistomi ir numetus lapus išnešami į vėsesnę patalpą, kur laikomi tol, kol pradės leisti žiedpumpurius.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Šeima ir namai su žyma , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.