Didelis dvaro kompleksas, pradėjus jį globoti Šakių rajono menininkams, sutraukia tūkstančius žmonių
Šakių rajone, prie Lukšių miestelio esantys dvaro rūmai būtų likę apleisti, kaip ir kitos buvusios aristokratų rezidencijos, jei ne seniūno ir rajono menininkų entuziazmas. Tiesa, rūmai dar toli gražu netviska buvusia didybe, tačiau jau pakeistas jų stogas, arklidžių pastate veikia muziejus, kituose statiniuose darbuojasi tautodailininkai. Įvairiais menininkų kūriniais puošiamas parkas.
Dvare nuolat rengiami plenerai, koncertai, vietos bendruomenės šventės.
Menininkų citadelė
Zyplių dvarą tautodailininkų bendrija „Dailius” pradėjo gaivinti prieš ketverius metus. Seniau Zypliai priklausė Lenino kolūkiui. Čia buvo dirbtuvės, tvartai, rūmuose veikė ūkio kontora, kultūros namai, vėliau įrengti butai. Subyrėjus kolūkiui, pastatai ir parkas keliolika metų buvo neprižiūrimi. Buvusi dvaro didybė, nelabai saugota sovietmečiu, gretai virto griuvėsiais.
„Dailiaus” pirmininkas ir Lukšių seniūnas Vidas Cikana kartu su tautodailininkais, miestelio gyventojais sutvarkė parką, buvusiose arklidėse įsteigė muziejų, galeriją. Viename iš ūkio pastatų įsikūrė kalvė, kumetyne – keraminė. „Čia su savo mokiniais žiedžiame įvairus dirbinius, ateityje norime pastatyti krosnį lauke, kad lankytojai matytų tikrą kūrinių iš molio gamybos procesą, – dalijosi planais keramikė Eglė Kurcikevičienė. – Kuriamės iš savo lėšų, todėl viskas juda ne taip greitai, kaip norėtųsi”.
Dvaro parke apstu skulptūrų, medžio drožinių. „Daugelis menininkų savo kūrinius po plenerų palieka dvarui”, – sakė Lukšių kultūros kolektyvų vadovė Lina Poškevičiūtė.
Zyplių dvare kasmet vyksta tautodailininkų pleneras „Zyplių žiogai”, čia atvyksta neįgaliųjų draugijų menininkai, rengiami koncertai, kūrybiniai vakarai. „Parke labai daug vaizdingų vietų, todėl tapytojams, akvarelininkams, fotografams čia labai patinka”, – pasakojo L.Poškevičiūtė.
Plūsta turistai
Zyplių dvaro pastatus juosia didelis parkas su tuopų, liepų, skroblų alėjomis. Parko pasididžiavimas – Zyplių ąžuolas, kuriam apie 360 metų. „Prie jo mėgsta atvažiuoti jaunavedžių poros”, – sakė L.Poškevičiūtė.
Planinė parko kompozicija yra vertingas gamtos paminklas. Du tyvuliuojantys tvenkiniai nuo seno vadinami „dvaro ponios akimis”. „Jiems prižiūrėti reikia daug lėšų, todėl buvusio grožio išlikę nedaug, bet bendruomenės pastangomis parkas atsigauna”, – kalbėjo L.Poškevičiūtė.
Parke veši daugybė retų medžių: europiniai maumedžiai, juodosios pušys, sidabriniai kėniai, karpotieji ir plaukuotieji beržai, kalninės guobos, sidabriniai klevai, mažalapės liepos, berlyninės tuopos ir kt.
Pasak seniūno V.Cikanos, kiekvienais metais dvarą aplanko apie 10 tūkst. turistų. „Nebijome įsileisti ir baikerių, kurie čia yra surengę dvi paras trukusį tarptautinį sezono uždarymą, – kalbėjo seniūnas. – Svajojame dar labiau pritaikyti dvarą turizmui. Ir ateityje čia telksis rajono menininkai”.
Didžiausias rūpestis – dvaro rūmai. Jie kol kas labai apgriuvę.
„Šiems ir kitiems pastatams reikėtų apie 20 mln. litų, – sakė V.Cikana. – Šakių rajono savivaldybės administracija pateikė paraišką Europos Sąjungos struktūriniams fondams, iš rajono biudžeto kasmet skiria 30 tūkst. litų, taip pat restauracijai pinigų duoda Kultūros vertybių apsaugos departamentas”.
Pakeistas rūmų stogas, nes jis jau buvo visiškai sugriuvęs. Tačiau viduje apokaliptinį vaizdą pagyvina tik dailininkų palikti, ant sienų kabantys paveikslai.
„Ateityje dvaro ansamblyje ketinama įrengti medžio ir akmens skulptūrų dirbtuves, medžiotojų namus, patalpas medžioklės trofėjams eksponuoti, – kalbėjo V.Cikana. – Planuojame, kad dvare įsikurs įmonė, teikianti nakvynės ir maitinimo paslaugas, nuolat veiks meno dirbinių parodos, kuriuos lankytojai galės nusipirkti, parodos”.
Napoleono dovana
Ilgus šimtmečius Sūduvos kraštas buvo negyvenamas, čia pamedžioti atvykdavo tik kunigaikščiai ir karaliai. Po trečiojo Žečpospolitos padalijimo, kai Užnemunė ir Sūduva atiteko Prūsijai, čia pradėjo kurtis gyvenvietės. 1807 m. šios žemės atiteko Napoleonui Bonapartui. Lukšių, Sintautų, Plokščių ir Ilguvos parapijas imperatorius atidavė kunigaikščiui Juozapui Poniatovskiui. Po jo mirties dvarą valdė kunigaikščio sesuo Teresė Tiškevičienė. Ji savo turto net nematė, nes gyveno Paryžiuje. Mėgusi plačiai gyventi kunigaikštienė pritrūko pinigų ir pardavė Zyplius Polocko gubernijos dvarininkui Jonui Bartkovskiui.
Vėliau pasikeitė dar keli šeimininkai. Grafas Tomas Potockis rekonstravo rūmus, pakeisdamas jų klasicistinį stilių neobarokiniu.
1912 m. dvaro turtai buvo nacionalizuoti, o po septynerių metų, lenkams užėmus Seinus, iš ten į Zyplius buvo perkelta kunigų seminarija. Tarpukario laikais dvaro rūmuose veikė žemės ūkio mokykla, karo metais čia įkurta ligoninė, o sovietmečiu pastatai perduoti kolūkiui.
Buvusio rūmų interjero tėra išlikę tik maži fragmentai, kurie liudija, kad kambariai netviskėjo prabanga. Nėra išlikę ir jokio interjero aprašymo.