Prieš porą savaičių „Lietuvos žinių” publikacija „Antrokas žalojo bendraklasius” (Nr. 240, 2006 10 19) sukėlė platų ir nevienareikšmį rezonansą. LŽ žurnalistui teko būti minėtų įvykių verpete.
Prieš gerus tris dešimtmečius dabartinių senelių karta pasigardžiuodama skaitė amerikiečių pedagogės Bel Kaufman knygą „Aukštyn laiptais, vedančiais žemyn” (Bel Kaufman „Up the Downstair Case”). Joje buvo talentingai pavaizduoti autorės pedagoginiai įspūdžiai, patirti sunkiai auklėjamų vaikų mokykloje Amerikoje. To kūrinio mintis buvo paprasta: „problemiškų” vaikų auklėjimo sistema tik dar labiau juos moraliai gniuždo, bet gyvybinga jaunų žmonių prigimtis kartais įstengia ją nugalėti ir pasiekti teigiamų rezultatų. Tačiau taip atsitinka tik tada, jeigu jie šioje kovoje sulaukia bent vieno suaugusiojo pagalbos.
Šį primirštą kūrinį netikėtai prisiminiau, kai likimas netikėtai lėmė atsidurti Vilniaus Volungės pradinės mokyklos skandalo epicentre. Dera pripažinti: reikėjo nemažų pastangų numalšinti savyje tėviškus instinktus, kad jie nekliudytų realiai vertinti padėties.
Taigi koks tas pasaulis, kuriame kasdien verda mūsų mažųjų atžalų gyvenimai? Galiu paliudyti, kad senutės Kaufman patirtis nė kiek nepaseno, ir šiandien mūsų mokyklose kopiama tais pačiais laiptais. Tik jie dar statesni, o kopimas dar dramatiškesnis.
Su poetišku vardu
Volungės pradinė mokykla įkurta Vilniuje, miškinguose Antakalnio šlaituose, stačioje Volungės gatvelėje, standartiniame buvusio vaikų darželio pastate. Iš pradžių tai buvo prestižinė įstaiga, ir čia mokslo pradmenis krimto gretimoje Šilo gatvėje gyvenančių garsenybių atžalos. Bet netrukus netoli atsirado privati mokykla, kuri bemat nugriebė iš Volungės mokyklos visą grietinėlę. Ir štai dabar rytais, kai už tvoros, Karo akademijos kieme, grojama Tautinė giesmė ir keliama trispalvė, siauroje Grybo gatvelėje grūdasi prabangūs automobiliai.
Dūmai, signalai ir vairuotojų keiksmai, palydėti itališkais gestais (damos neatsilieka nuo ponų)… Taip porą šimtų metrų nuo Šilo gatvės čia vežamos į mokslus esamų ir buvusių politikų bei garsenybių atžalos. Kai kurie vyresnieji mokiniai jau atrieda į mokyklą patys ir žengia į pamokėles, išdidžiai trinktelėję sportinės mašinėlės durelėmis, švystelėję jai po ratais brangių cigarečių pakelį. Kitiems, lipantiems iš prabangaus visureigio, paslaugi ranka įkandin tiesia dvidešimtinę su žodžiais: „ar šiandienai pakaks?” Prabangių automobilių, aprėdų, ir šukuosenų paradas…
O Volungės pradinė tapo paprasta ir visų pamiršta. Fasado dažai lupinėjasi, naktinių dailininkų grafičiai jau siekia langus ir lipa aukščiau, langų rėmai mena mokinių tėvų jaunystės laikus. Mokykla tapo tokia, kokių šimtai – ir sostinėje, ir visoje šalyje (net Volungės vardas nėra unikalus). Ir problemos čia tos pačios. Tiesa, dera paminėti, kad į apverktiną Volungės mokyklos būklę jau atkreipė dėmesį švietimo skyrius, ir netrukus bus pradėtas rekonstruoti pastatas. Bet netikėtai įvyko tai, dėl ko šios mokyklėlės vardą ėmė linksniuoti visa žiniasklaida.
Ar buvo berniukas?
Iš pradžių pasirodė publikacija „Lietuvos žiniose”, kuri aprašė incidentą Vilniaus Volungės pradinėje mokykloje (T.Fedaravičius, „Antrokas žalojo bendraklasius”, LŽ Nr. 240) ir, be viso kito, paskelbė, kaip peiliu ginkluotas antrokas Volungės mokykloje sužalojo tris bendraklasius. Jis grasino ir direktorei, kuri nuo jo pasislėpė kabinete ir iškvietė policiją. Kitos žiniasklaidos priemonės, nesigilindamos į žurnalistinės autorinės teisės niuansus, perėmė šios žinios estafetę. Netrukus ji pavirto į „devynmetis peiliu sužalojo tris bendraklasius”, tuoj pat nuskambėjo „devintokas peiliu žalojo bendraklasius”, ir galiausiai – „mokyklos suolai pasruvo mokinių krauju”. Publikacijų šia tema buvo dviženklis skaičius, komentarų populiariuosiuose interneto portaluose – keli tūkstančiai. Pastarieji skleidė neįtikimas versijas ir prieštaringas nuomones. Visuomenė akivaizdžiai buvo sujaudinta to, kas įvyko Volungės mokykloje.
Netrukus mokyklą užplūdo žurnalistai su fotoaparatais, diktofonais ir televizijos kameromis. Visi ieškojo kraujo klanų, teiravosi, kas tas peiliu ginkluotas užpuolikas, privertęs slėptis visą mokyklos personalą, ir kur tos nelaimingos sužalotos įvykio aukos. Neradę kraujo ir supjaustytų aukų, visi buvo akivaizdžiai nusivylę. Ažiotažui galą padarė policijos nuovados viršininkas, pareiškęs, kad įvykis buvo nereikšmingas, peilis buvo plastikinis, sužalojimai – nežymūs, o spauda tik sukėlė triukšmą.
Jau po to iškilo versija, kuri sulaukė plataus pritarimo: vaikas, kurio išsišokimas sukėlė tokį skandalą, yra ne agresorius, o auka. Ir iškart buvo pradėta ieškoti kaltų. Kaip Kornėjaus Čiukovskio vaikiškoje poemoje apie tarakoną: „Iš to išgąsčio vilkai vienas kitą ėdė…”
Kiekvienam tokį sindromą!
Grįžkime prie to, nuo ko pradėjome: nuo šių žodžių autoriaus tėviškų instinktų (jo vaikas mokosi klasėje, kurioje įvyko incidentas) ir nuo jų atsižadėjimo. Išvada būtų kiek netikėta. Autorius nuoširdžiai linki, kad kiekviena mūsų pradinė mokykla, galbūt net ir kiekviena klasė išgyventų tą patį, ką išgyveno Vilniaus Volungės pradinė (pavadinkime tai „Volungės” sindromu). Kodėl?
Todėl, kad autoriui dar neteko matyti tokio brandaus tėvų kolektyvo elgesio kaip tomis dienomis, kai įvykis buvo visuomenės eskaluojamas. Neišskiriu nei išsišokusio vaiko, nei nukentėjusių vaikų, nei kitų klasės vaikų tėvų. Jiems teko nelengvas išbandymas. Visos valstybės institucijos ir tarnybos, kurios lyg ir turėtų išspręsti mokykloje iškilusį konfliktą, demonstratyviai pripažino savo neveiksnumą šio atvejo akivaizdoje. Tai įvyko bendrame klasės tėvų ir atsakingų institucijų atstovų susirinkime. Bet diskusija nepavirto į tėviškų aistrų siautulingą turgų (ko galbūt kas nors tikėjosi), o buvo visų tėvų geranoriškumo demonstracija, nuoširdžiai siekiant padėti visiems nukentėjusiems – ir išsišokusiam berniukui, ir visai šoką patyrusiai klasei. Jeigu bus pasiektas konstruktyvus „Volungės” atvejo sprendimas – tai tik visų klasės tėvų kolektyvo nuopelnas.
Mumijos ir kiti
Užtat šio brandos egzamino neišlaikė atsakingos institucijos. Nei švietimo ir mokslo ministrė, nei vaikų teisių kontrolierė taip ir neapsilankė aistrų bei problemų kamuojamoje Volungės mokykloje. Policijos komisaras už akių, ignoruodamas visas nusikaltimų prevencijos deklaracijas, paskelbė įvykį niekiniu. Iš visų valdžios atstovų ryškiausiai pasireiškė Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas, atvykęs į įvykio vietą ir ėmęsis dalykiško problemos sprendimo. Manyčiau, mero motyvas labai paprastas: jis pats yra jaunas tėvas, ir „Volungės” sindromas gresia ir jo atžaloms.
Ypač nebrandi šio įvykio akivaizdoje pasirodė mūsų visuomenė. Užuot panaudojusi savisaugos mechanizmą, kuris padėtų išspręsti tokias rimtas problemas kaip agresyvumo ekscesai mūsų mokyklose, ji tik atsiribojo. Įvykio Volungės mokykloje sprendimo eiga keistu būdu tapo panaši į kai kurias bylas, kurias iškelia išžaginimą ir smurtą patyrusios aukos. Visuomenėje tokiais atvejais atsiranda nuomonių, kurios ilgainiui tampa vyraujančiomis: „pati kalta”, „nereikėjo provokuoti”, „elgėsi iššaukiančiai”, „na ir kas čia ypatinga?”
Visomis išgalėmis vengiama suvokti konkrečią problemą ir atsakomybę. Tai visuomenės nebrandumo požymis, ir tai – ne būsena, tai – procesas. Degradavimo procesas.
Volungės mokyklos atvejo neadekvatus rezonansas visuomenėje parodė: smurto, prievartos, agresyvumo problema mūsų mokyklose šaukte šaukiasi kardinalaus sprendimo. To šauksmo negirdi ir problemos nemato tik atsakingos figūros, kurios savo funkcijas suvokia tik kaip ritualinį atstovavimą ir kišeninį protekcionizmą. „Mumijos”, kaip pasakė įvykio kaltininkas berniukas apie vieną iš mokyklos administracijos atstovių. Ir niekas visuomenėje – nei „mumijos”, nei kiti su vaikų problemomis susiję veikėjai – nesuvokė įvykio esmės. O esmė ta, kad per „Volungės” skandalą buvo sprendžiamas klausimas: ar agresija, prievarta ir smurtas mūsų mokyklose yra normalu, ar vis dėlto dera paskelbti tam reiškiniui kategorišką nepakantumą ir mobilizuoti visuomenę kovai su šiuo blogiu. Visuomenė kapituliavo. Smurtas įteisintas. Belieka laukti naujo sindromo proveržio.
Ar jis didvyris?
Paskutinėje rašinio dalyje vis dėlto derėtų išdėstyti skaitytojams, ką pamačiau po įvykio, savanoriškai vykdydamas „apsaugininko” vaidmenį Volungės pradinėje mokykloje per pamokas „nukentėjusioje” klasėje. Pirmoji išvada būtų ta, kad kiekvienam iš tėvų derėtų pabudėti vieną kitą dienelę klasėje ir pamatyti savo atžalų mokyklinį gyvenimą. Labiausiai į akis krito kontrastas su savo patirtimi. Anksčiau kiekviena pamoka prasidėdavo nuo tylos. Mokytojas įeidavo, visi nuščiūdavo, pasisveikindavo ir visiškoje tyloje prasidėdavo pamoka. Dabar – nė akimirkos tylos. Triukšmas klasėje vyrauja – nuo garsaus šurmulio iki visuotinio alaso, kartais pakylančio iki visuotinio riksmo. Nieko nepaisant visi kažkaip sugeba mokytis. Kiekvienas mokinys vienu dėmesio siūlu yra vis dėlto prisirišęs prie mokytojo ir dalyvauja pamokoje, o visais kitais saitais jis susietas su bendraamžiais ir tenkina bendravimo troškulį.
Yra „moksliukų”, įsigilinusių į mokslus, ir yra tokių, kurie niekada neįsigilins. Aktualus klausimas: ar vaikai skriaudžia vieni kitus? Taip, pasitaiko. Ypač šokiruoja pabrėžtina berniukų nepagarba mergaitėms. Bet tai nėra agresyvumas, kurio tikslas – pažeminti ar suluošinti. Tai toks bendravimo stiliukas, pasisavintas iš aplinkos. Priminsiu, tai dar tik pradinukai. O vyresniųjų mokykloje – kitos, žiauresnės taisyklės. Ir tas išsišokęs vaikas, matyt, bus suklydęs, trumpam perkėlęs tai vyresniųjų mokyklai būdingą agresyvumą į pradinukų ir juos auklėjančių bejėgių moteriškių aplinką. Mat yra daug pranašesnis už juos ir ūgiu, ir jėga. Ir sulaukė visuotinio rezonanso.
Po to įvykio klasėje vaikai tapo kur kas irzlesni, ir agresyvesni. Prasižengėlis jų akyse tapo tarsi didvyriu (juk apie jį rašė laikraščiai, kalbėjo televizijos). Agresyvaus poelgio pasmerkimo iš suaugusiųjų jie taip ir nesulaukė. Juk ir tarp vaikų egzistuoja tam tikra leistino agresyvumo norma, ir ši kartelė klasėje akivaizdžiai nusileido daug žemiau. Tai pavojinga.
Mūsų vaikai – nelaimingiausi
Iš visų specialistų, psichologų ir psichiatrų, neįsigilinusių į įvykio esmę, tačiau nevengusių skelbti autoritetingų nuomonių, įstrigo viena: „mūsų vaikai – nelaimingiausi pasaulyje”. Sutikčiau su tuo teiginiu, nors ir atrodytų, kad tie vaikai Afrikoje, iškapoję mačetėmis ir iššaudę kalašnikovais milijonus suaugusiųjų, yra nepalyginamai nelaimingesni. Sutikčiau su tuo teiginiu, nes kiekvienas vaikas yra nelaimingas pirmiausia savo pasaulyje. Tėvai yra pasinėrę į agresyvaus vartojimo ir grobuoniško verslumo aistrų verpetą, ir nepaiso fakto, kad jų vaikai bręsta dvasiniame vakuume. Vaiko pasaulis tuo ir nepaprastas, kad jis negali susiformuoti be suaugusiųjų pagalbos, be neformalaus dalyvavimo. Taip ir atsiranda nelaimingiausi savo pasaulyje vaikai, kurie patekę į demokratišką aplinką, elgiasi necivilizuotai ir agresyviai.
Mūsų iš senosios santvarkos paveldėtas požiūris į mokyklas yra nepakitęs. Suaugusiesiems vis dar atrodo, kad mokyklose, kur mokosi jų atžalos, procesai vyksta kaip ir jų jaunystės laikais, t.y. kaip vienuolyne ar kariuomenėje – pagal kažkokį reglamentą. Bet iš tiesų mūsų mokyklose lig šiol santykiai tarp mokinių ir mokytojų, personalo yra nereglamentuoti. Nebrandžių žmonių demokratija išvirsta į agresyvią anarchiją, ir mokytojai tampa šio nevaldomo proceso įkaitais. Kaip ir anksčiau, paisoma tariamo padorumo, kad mokyklos, kaip vienuolynai, būtų uždari nuo visuomenės, ir šiukšlės nebūtų pilamos už vartų. Tai toleruoja ir mokyklas tvarkančios institucijos.
Iš tiesų mūsų mokyklos tolydžio tampa agresyvumo, prievartos ir smurto inkubatoriais. Antai praėjusią savaitę Lenkijos visuomenė protestavo prieš seksualinį smurtą mokyklose, kurį patyrusi viena mokinė nusižudė. Galėčiau čia pat paminėti panašų faktą mūsų mokyklose, neabejoju, kad jų yra ir daugiau. Ir mokinių savižudybės, deja, ne naujiena. Bet niekas neina į gatves, neprotestuoja, neskelbia gedulo. Nes dauguma mano, kad tai – ne jų problemos. O nukentėjusieji ir aukos – „patys kalti”.
Viltys iš koridoriaus
Mielieji vyrai ir moterys Seime, tėveliai ir mamytės, seneliai ir močiutės! Užuot svarstę medžioklės ir panašius įstatymus, skubiai užsiimkite savo vaikų ir vaikaičių reikalais! Nes kitaip netrukus iš medžioklės subjektų jūs rizikuojate tapti medžioklės objektais mūsų miestų ir miestelių gatvėse!
Ir vis dėlto: dar neteko niekur matyti tokios nuostabios mokytojų portretų parodos, kurią Volungės mokyklos mokiniai parengė Mokytojų dienai. Ji eksponuojama laiptuotame koridoriuje. Visos mokyklos damos pavaizduotos naiviai gražiai, bet su charakteringomis detalėmis, idealizuotai ir pakylėtai, su akivaizdžiu susižavėjimu ir meile. Užtenka pamatyti tuos vaikiško meno šedevrus ir tampa iškart aišku: šitoje mokykloje vaikų ir suaugusiųjų pasaulis yra tikrai gyvybingas, jo etiniai pagrindai yra teisingi. Tai teikia realių vilčių, kad iškilusios problemos bendromis pastangomis čia bus įveiktos.