Prieš šimtą metų rašytojas Biliūnas paskelbė griežtą teisėjo verdiktą- Brisiui galas! Ir nuo to laiko lietuvių literatūroje nebeliko šunų.
Tik kerdžiai, raganiai, kunigai, mokytojai ir visų sluoksnių valstiečiai nuo bedalio piemenėlio, pliko samdinio iki dvarponio ar storapilvio buožės. Apie šunis ar vilkus galėjai pasiskaityti tik Džeko Londono, Vladimiro Arsenjevo ar Čingizo Aitmatovo knygose. Pasaulio literatūroje šunys bėginėjo ir jautėsi laisvai. Neveltui jie tapo daugelio kultinių filmų ir serialų herojais, tokiais išradingais, bebaimiais, gudriais kaip komisaras Reksas.
O lietuvių rašytojams šunys tapo tiktai apsaugine, garsinės signalizacijos priemone, turinčia savo lojimu pranešti, kad prie namų artėja stribas ar miško brolis. Šuo kentėdavo nuo visų. Kvailas jo lojimas dažniausiai trukdavo neilgai – čia pat jį nušaudavo.
Brisiui galas! Pamoka, kurią praėjome dar pradinėse klasėse. Protingi šunys pokario metais nelodavo, protingi šeimininkai nutildydavo juos patys, uždarydami tvarte ar daržinėje. Išgirdęs svetimo žingsnius šuo gailiai inkšdavo, drebėdavo ir slėpdavosi tamsoje ar juodam šešėlyje.
O šiais metais ėmė ir pasirodė net dvi rimtos knygos, kuriose šuo ne tik nesislapsto paraštėse, bet išlindo tiesiai ant viršelio: Romualdo Granausko apysakų rinkinys „Šunys danguje” ir Vytauto Martinkaus apysakos „Šuns mazgas”. Abi knygas, gal specialiai raudonojo Šuns metais, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.
Skirtingo temperamento ir stiliaus rašytojai, skirtingi ir jų pavaizduoti šunys – nuo paslaptingo šuns-žmogėdros iki liguisto šunelio mąstytojo-mistiko. R. Granauskas pastaruoju metu maitina skaitytoją savo vaikystės ir jaunystės prisiminimais.
Jo baisioji kalė Berta atklydo būtent iš tų dienų, kai rašytojas buvo mažas, toks nedidelis, kad savęs negalėjo dorai prisiminti. Save jis identifikuoja tik nuo penkerių metų, tos dienos, kai kieme atsirado kalė Berta.
Tiksliau, juodas vokiškas aviganis, kurį norėjo pribaigti rusų karininkas. Šunį išgelbėjo pasakotojo patėvis, pamelavęs rusui, kad tai jo šuva. O „rusams meluoti galima”, paaiškino vaikui mama. Tik mažasis apysakos pasakotojas dar nemoka meluoti, jis trumpai drūtai dėsto tai, ką pats mato ir atsimena.
Apie pokario suirutę ir badą, apie paprastus ūkio darbus, bulvių, daržo sodinimą, meškeriojimą, kaip jie pynė sau „žilkas” iš arklio ašutų, kaip gaminosi plūdes iš eglės tošies, kaip jie slaugė ir šėrė kalę Bertą, kartais paaukodami savos duonos žiauberę.
Pagrindiniams veikėjams apysakoje tarsi nieko reikšmingo nenutinka. Gal tik kalė Berta pradėjo inkšti, blaškytis ir nerimauti, kai vieną dieną pamatė, o greičiau pajuto, kaip rusų kareiviai varosi kaimo keliu vokiečių karo belaisvių koloną. Šuo nurimo tik paslėptas daržinėje. Nes karas baigėsi ir visi, kas išliko gyvas, suskubo ieškoti savo gimtų namų. Iškeliavo su šeima ir mažasis pasakotojas, palikęs šunį saugoti naujų šeimininkų namus. Jo istorija baigėsi.
Kalės Bertos likimą sužinojome kiek vėliau iš kaimynės Kaubrienės pasakojimo. Pasirodo, aviganis perplėšė gerklę girtuokliui Ontei, nes tas piktas žmogus nugalabijo naujagimius jos šuniukus. Atkeršijusi Berta nusitraukė nuo grandinės ir dingo. Gal susirado savo buvusį šeimininką latvių miškuose. Gal nuėjo į dangų?
Naujoje V. Martinkaus apysakų knygoje „Šuns mazgas” sudėtos dvi apysakos su visa marga šunų kompanija. „Šuo, kuris paliovė lojęs” – ne koks paprastas prozos tekstas, bet metempsichozės išmonė, kaip ją pavadino autorius. Kitaip tarus, kūrinys apie sielų persikėlimą. Ne iš vieno organizmo į kitą, o greičiau iš vienų (sovietinių) laikų į kitus. Charakterių, genų, nuomonių kryžkelėse atsidūrė visi individai ir jų šeimos, kur skyrybų priežastimi tapdavo paprastas ginčas – Tu su kuo: su Brazausku ar su Landsbergiu?
Panašioje kryžkelėje atsidūrė ir apysakos pasakotojas, rašytojas, kuris ieškodamas santarvės su maištaujančia savo dukra dovanoja jai šunį. Pasirodo – daugiau sau negu vaikui. Šuo tampa vieninteliu, nepakeičiamu ir ištikimu jo klausytoju. Veiksmo apysakoje tarsi nėra, tiktai mintys ir samprotavimai pagal Jacque Lacaną, Heideggerį, Pierre Teilhardą de Chardiną ar Jeleną Blavatskają.
Reikia pasakyti, rašytojo įžvalgos netikėtos ir gana įdomios. „Gyvūnai, kurie nekalba, galėtų lemtingai pakeisti mūsų pastangas susikalbėti: suprasti, jog žmogaus ištariami žodžiai nėra jokia pradžia ir pabaiga. Yra kitos kalbos.”
Vientiso laiko ir erdvės apysakoje taip pat neverta ieškoti, tik reminiscencijų, pabarstytų tekste pirmyn ir atgal. Šmėsteli Sąjūdžio laikų Vilnius, sovietinis Kaunas, kolektyviniai sodai, kur naftininkų rojuje gavo sklypus ir keli Kauno rašytojai, mitingas Katedros aikštėje, Vorovskio rūmai Maskvoje, kur buvo įsikūrusi sovietinė rašytojų sąjunga, kalnų keliai Jugoslavijoje, senas butas Gureckių rūmuose, gynėjų minia prie Parlamento lemtingomis sausio dienomis…
Šuo apysakoje reikalingas kaip ženklas amžino mūsų nesusikalbėjimo. Ir nesugebėjimo kurti tobulybę. Tobulybė lieka vaizduotėje, o rašymo produktas „tėra komplikacijų ar vieningų slėpinių, drobulės skiautelė.” Trumpas šuns gyvenimas ir lemtis (savo apysakose autorius palaidoja net kelis šunis) leidžia jam mąstyti apie transcendentinius dalykus.
„Krikščioniui laidojant kūną, mirtis yra kažkas daugiau nei jo siela. Nes siela juk nemirtinga, bet ką tai reikštų?<...>Kas yra sielos nemirtingumas be mirties? Gyvybė minta mirtimi. Atimk iš sielos viltį, ji neatstums savižudybės.”
Apysaka, primenanti esė, skirta labiau minties nei siužeto gurmanui. Nors, tiesą sakant, apie transcendentinius dalykus kalbėjo ir R. Granausko apysakaitės herojai. Abu autoriai šunų sielas paleido į dangiškas lankas.