Pirmiau vien bažnyčių, rūmų, vėliau kultūros centrų, kavinių langus, sienas bei lubas puošdavusiems vitražams pastaraisiais metais vis atviresni tampa privatūs interjerai. Nepigiai kainuojančiais subtiliais meno kūriniais puošiami tiek erdvūs individualūs namai, tiek nedidelio ploto butai, kai šiems trūksta šviesos, šilumos ir jaukumo.
Vitražais įprasta vadinti trapius dekoratyvinės dailės kūrinius iš švino juostelėmis tvirtinamų spalvoto stiklo gabaliukų. Vitražais puošiami langai, durys, sienos, pertvaros, skiriančios vieną patalpos erdvę nuo kitų. Vitražai ypatingi tuo, kad tikrasis jų grožis atsiskleidžia tik į juos krentant šviesai – natūraliai ar dirbtinei.
Vienų istorinių šaltinių duomenimis, pirmieji vitražai atsirado senovės Egipte. Pagal kitus jų gimtinė – senovės Roma. Bet dėl to, kad vitražininkystė suklestėjo viduramžiais, nesiginčija niekas. Tų laikų vitražų gamyba nedaug kuo skyrėsi nuo dabartinių. Jie buvo kuriami iš įvairiai apdirbtų plono spalvoto stiklo, kartais – tam tikrų rūšių akmens plokštelių, ir sujungiami švino juostelėmis. Vitražais daugiausia būna puošti gotikinių sakralinių pastatų langai.
Vėliau vitražo menas sunyko ir naujam gyvenimui prikeltas buvo tik XX a. viduryje. Tada išpopuliarėjo storastikliai vitražai, jungti betono, plieno, metalo konstrukcijomis, atsirado naujų stiklo apdirbimo technologijų.
Lietuvoje nuo XVI a. vitražais, pagamintais čia ir atsivežtais iš Vakarų Europos šalių, puoštos bažnyčios, pilys. Sovietmečiu vitražai įsiveržė į kultūros namus, kavines, kitas viešąsias patalpas. Pirmais mūsų šalies nepriklausomybės metais vitražai buvo pamiršti. Ir tik pastaruoju metu nedaugeliui įperkami nuostabūs meno kūriniai atrado naują prieglobstį – privačius interjerus.
Apie šiuolaikinius vitražus bei naują jų paskirtį kalbamės su jauna, gabia ir kūrybinga vitražininke Egle Rakauskaite.
– Daugybę metų vitražai buvo plačiajai visuomenei skirti meno kūriniai – bažnyčiose, muziejuose, bibliotekose, kavinėse jais grožėjosi tūkstančiai žmonių. Dabar vitražai „apsigyvena” individualiuose namuose, butuose ir džiugina tik šeimininkų, jų svečių akis. Kodėl taip staiga pasikeitė šimtmečiais gyvavusios tradicijos?
– Vitražų kūrimas – vienas brangiausių menų. Daugeliui jie tapo tiesiog neįperkami. Vitražo gamybos išlaidos priklauso nuo naudojamų medžiagų, apdirbimo technologijų, įdėto darbo bei kitų veiksnių. Vienas kvadratinis metras tradicinio plonastiklio vitražo užsakovui gali kainuoti apie 1500-2000 litų. O juk sovietmečiu, pavyzdžiui, kultūros namų, kavinių langai vitražais buvo puošiami ne tik todėl, kad gražu, bet ir tam, kad… nereikėtų skalbti, keisti užuolaidų.
Be to, Lietuvos miestuose vyrauja masinė kultūra. Ji tenkina daugelį gyventojų, todėl gausiai lankomų pastatų šeimininkai nesuka sau galvos, kaip originaliau papuošti viešąsias patalpas. Naujus vitražus miestuose galima ant pirštų suskaičiuoti.
– Sukūrėte ne vieną vitražą privatiems interjerams. Išeina, kad vitražai per brangūs verslininkams, bet ne paprastiems gyventojams?
– Gyventojai perka naujus būstus, kuriuose tikisi įgyvendinti visas savo svajones, sukurti tokią aplinką, kokios negalėjo turėti ankstesniuose namuose – ypač jei kraustosi iš ankšto buto į individualų namą. Tada galvojama apie išskirtinį, tik jų namams skirtą interjerą. Tam negailima pinigų – šeimininkai patiki architektui, interjero dizaineriui, vitražininkui realizuoti jų vizijas. Šiandien žmonės meno požiūriu labiau išprusę, negu, tarkime, prieš dešimtmetį – jie noriai puošia namus autoriniais, rankų darbo meno kūriniais.
– Gal galėtumėte papasakoti apie vitražo kūrimo procesą?
– Jei namas pastatytas, bet dar neįrengtas, kartu su architektu apsilankome pas klientą, įvertiname situaciją, pafotografuojame. Kai namas dar tik statomas, architektas parodo brėžinius, maketus. Jeigu reikia įkomponuoti vitražą į jau sukurtą interjerą, nuvažiuoju į vietą, pabūnu, suvokiu klientų ar architekto formuojamą viziją. Nusifotografuoju pavienes interjero detales ir visumą.
Tada nupiešiu būsimojo vitražo projektą, sumažintą 7-12 kartų, ir suderiname jį su architektu, užsakovais. Vėliau natūralaus dydžio vitražo vizija perkeliama ant kartono lapo, o ši – ant kalkės. Pasidarau šablonus, išpjaunu spalvoto stiklo detales. Po to jas įvairiais būdais doroju, dailinu. Galiausiai stengiuosi sudėlioti vitražą pagal vaizdą, kuris mano mintyse – kartais net akvarele sunku perteikti vitražo viziją. Detalės sutvirtinamos švino juostelėmis, ir vitražas vežamas instaliuoti į kliento namus.
– Ar užsakovai išreiškia konkrečius reikalavimus, išsako savo mintis ir idėjas, o gal suteikia vitražininkui visišką kūrybos laisvę?
– Su užsakovais labai malonu bendrauti. Nuoširdžiai pasikalbame apie meną, kitus jų interesus, gyvenimo būdą. Tokių pokalbių metu paprastai išaiškėja klientų poreikiai – ar jie nori šiltų, ar šaltų atspalvių interjero. Pastebėjau, kad dauguma individualių namų savininkų nori šiltų interjerų. Gal čia tokia mada, gal natūralus poreikis. Be to, žmonėms vitražai asocijuojasi ne tik su šviesa, bet ir su šiluma. Šiaip ypatingų reikalavimų vitražams lyg ir negirdžiu – man paliekama kūrybinė laisvė. Kuriant pastaruosius vitražus buvo vienintelis prašymas: jokių mėlynų ir panašių šaltų atspalvių.
– Sakėte, kad vitražų dažniausiai pageidauja individualių namų šeimininkai. O ar galima vitražais papuošti butą?
– Žinoma. Kaip tik neseniai turėjau užsakymą butui. Sukūriau vitražinius rėmus veidrodžiui. Dar vienas puikus užsakovų sprendimas – vitražus įmontuoti pertvaroje, skiriančioje valgomojo erdvę nuo miegamojo. Šis kambarys buvo labai šviesus ir jaukus, o valgomajame šviesos trūko. Dabar problema išspręsta. Pertvara gana didelio ploto, šeimininkai vis tiek būtų ją puošę meno kūriniais. Tačiau tapybos, grafikos ar keramikos darbai šviesesnių ir nuotaikingesnių kambarių nepadarytų. Vitražai šiuo atveju pravertė ir kaip funkcinis, ir kaip dekoratyvinis elementas.
– Ar ilgai užtrunka pagaminti vitražą?
– Procesas netrumpas. Naujausius vitražus kūriau visą vasarą. Užtrunka ne tik sukurti vitražą, bet ir jį tinkamai apšviesti. Tik šviesa atskleidžia visą vitražo grožį. Dar labai svarbu įsirengti tokį apšvietimą, kad sumanius jį pakeisti vitražo sistemą būtų galima lengvai išmontuoti.
– Kokio dydžio gali būti vitražai?
– Bet kokio. Tačiau dideli vitražai gaminami iš kelių sujungiamų dalių. Ne tik todėl, kad jie labai trapūs – didelius vitražus sunku gabenti, montuoti. Todėl dažniausiai daromi maždaug 0,5 kvadratinio metro vitražai. Po to, jeigu reikia, jie sujungiami.
– Įspūdingi vitražai gimsta iš paprasto spalvoto stiklo. Kokį jūs naudojate – pagamintą Lietuvoje ar užsienietišką?
– Anksčiau stiklą gamino mūsų „Aušros” fabrikas. Iki šiol naudojame jo likučius. Šiaip spalvotą stiklą vežamės iš Briansko (Rusija). Jis kitoks nei „Aušros” – visiškai lygus, nuobodus. Su juo reikia ilgiau dirbti.
– Kokias stiklo apdirbimo technologijas dažniausiai naudojate?
– Beveik visas. Paprasčiausia technologija – stiklas dengiamas glazūra, oksidu, montuojamas su švino ar vario juosta. Galima jį apdoroti „kastingo” (gal liejimo, lydymo) technika formuojant stiklą specialiose formose arba smėlyje.
Be to, specialioje krosnyje esant +700-850 C temperatūrai „sukepti” su kitais stiklo gabaliukais – tik tam būtina žinoti naudojamo stiklo cheminę sudėtį. Arba stiklines detales galima tiesiog suklijuoti. Išeina kiek grubiau, kiek sintetiška, bet kai kuriems užsakovams tai priimtina. Stiklą galima graviruoti, ėsdinti rūgštimi, smėliasrove.
– Kaip manote, kokia ateitis laukia vitražų Lietuvoje?
– Erdvės vitražams netrūksta. Dabar daromos ištisos stiklinės sienos, skydai – kodėl jų nepapuošus vitražais? Įkomponuoti vitražą galima bet kokiame interjere. Jei ieškote įdomių sprendimų savo būstui, vitražai kaip tik tai, ko reikia.
– Ačiū už pokalbį.