Amžinosios muzikos šviesa

Kauno arkikatedroje bazilikoje poryt skambės Volfgango Amadėjaus Mocarto „Requiem”

Šį kūrinį spalio 30-ąją, pirmadienį, 19 val. atliks Kauno valstybinis choras, Kauno miesto simfoninis orkestras, solistai Aistė Širvinskaitė (sopranas), Ieva Prudnikovaitė (mecosopranas), Mindaugas Zimkus (tenoras), Juozas Malikonis (bosas). Veikalą diriguos Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Petras Bingelis.

Dviejų būsenų – gyvenimo pradžios ir pabaigos – žmogui sąmoningai suvokti nelemta. Todėl visada prasminga, nors ir nejauku, bandyti atsekti mirties pėdsakus literatūroje, dailėje, muzikoje. Meno patirtis čia didžiulė. Literatūra išsaugojo epitafiją, dailė – antkapį, o muzika – „Requiem”.

Iš daugybės „Requiem”, sukurtų pačių talentingiausių kompozitorių, išsiskiria Volfgango Amadėjaus Mocarto (1756-1791) Gedulo mišios. Tai dvylikos dalių veikalas – tobulas, gilus ir kartu trapus, pažeidžiamas. Mocarto paskutiniųjų gyvenimo metų mirties nuojauta buvo pagrindinė paskata, vertusi sukurti Gedulo mišias. „Requiem” jis sukūrė sau. Visiškai įkūnyti veikalą nespėjo, darbą baigė jo mokinys Francas Ksaveras Ziusmajeris. Apie tai jis viename savo laiške rašė: „Mirtis maestro užklupo kuriant „Requiem”. Baigti šį veikalą buvo pavesta daugeliui meistrų. Vieni jų, perkrauti reikalais, negalėjo atsidėti šiam darbui. Kiti pabūgo kompromituoti savo talentą, gretindami jį su Mocarto genijum. Galų gale teko imtis šio darbo man, nes buvo žinoma, kad esant Mocartui gyvam, aš nuolat grodavau drauge su juo sukurtus numerius. Kai jam atsikelti iš lovos jėgos nebeleido, niūniuodavome sukurtus numerius. Jis dažnai aptardavo su manim visą kūrinio plėtotę ir išpasakojo man visą instrumentuotės eigą bei pagrindus. Tegaliu vien svajoti, kad žinovai bent kur rastų jo pamokymų, į niekieno nepanašių, pėdsakus, tada mano darbas būtų nors maža dalimi pavykęs”.

Kauno valstybinis choras gieda V.A.Mocarto „Requiem” nuo 1971 metų. Tapo gražia tradicija šį kūrinį atlikti per Vėlines. Daugybę kartų paskutinioji austrų genijaus partitūra skambėjo po Arkikatedros Bazilikos ir Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčių skliautais.

Šiam kūriniui buvo lemta tapti svarbiam ne tik choro kūrybinėje biografijoje, bet ir mūsų šalies istorijoje. Po dramatiškų Sausio 13-osios įvykių būtent V.A.Mocarto „Requiem” buvo tas kūrinys, kurį choristai giedojo žuvusiems didvyriams: „Buvom išvargę po budėjimų prie Aukščiausiosios Tarybos, tačiau kai sostinės Sporto rūmuose pamatėme jaunus žmones, žuvusius už mūsų laisvę, susitelkėme akimirksniu. Giedojome nuostabiai: ramiai ir įkvėptai. Tuomet pagalvojau: štai ką reiškia, kai mus visus jungia viena idėja, traiškoma tankų, bet nenugalima”, – pasakoja prof. Petras Bingelis.

V.A.Mocarto „Requiem” su Kauno choru yra atlikę daugybė garsių solistų ir dirigentų. Tarp jų ryškiausia figūra – vokiečių pianistas ir dirigentas Justus Francas. Nesyk šis veikalas skambėjo ir Pažaislio festivalyje. Netgi pliaupiant lietui kūrinio magiška jėga taip traukdavo klausytojus, kad nė vienas jų nepalikdavo senojo šventoriaus. Keistas aplinkybių sutapimas – įpusėjus „Requiem”, dangus visuomet prašviesėdavo, nušvisdavo, pamalonintas dangiškų garsų. Kai atliekamas V.A.Mocarto paskutinysis kūrinys, visuomet stebina mąslūs, kilnūs klausytojų veidai. Šventos to žmogiškojo persikūnijimo minutės, kuomet būname sujungti į nedalomą visumą bendros šilumos, draugiškumo ir kilnių prisiminimų apie Išėjusiuosius.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.