Imuninės sistemos ligą įveikęs menininkas Eimutis Markūnas atgal dairosi inventorizuodamas savo kūrybą
Kaunietis menininkas Eimutis Markūnas laiko ką tik išleistą geriausių savo sukurtų vitražų albumą. „Kai pagalvoju, kad dabar galėjo manęs jau nebebūti, ši meninė revizija neatrodo per ankstyva”, – kalbėjo 47-erių metų dailininkas, kuriam praėjusią vasarą medikai išpjovė blužnį.
Nuramino, kad ne vėžys
Nors E.Markūno žinios apie įveiktą ligą dabar ne menkesnės nei medikų, profesionalus stiklo menininkas lig šiol nežino, kodėl praėjusią vasarą jo kraujyje pražūtingai sumažėjo trombocitų. „Ant kojų ėmė formuotis violetinės, žalios dėmės. Nors jų koloritas – gražus, bet neatrodė ypač simpatiškai”, – apie ligos pradžią juokaudamas pasakojo menininkas.
Kai daugiau nei mėnesį dėmės ne nyko, o plėtėsi ir didėjo, E.Markūnas nusprendė atlikti kraujo tyrimus. „Kitą dieną gydytojai patys mane susirado: staigiai ateik”, – sunerimti privertusį telefono skambutį prisiminė dailininkas. Juo prasidėjo įvairiausių tyrimų ir patikrinimų virtinė. E.Markūno žodžiais, pirmasis akmuo nuo širdies nusirito, kai ištyrę kaulų čiulpus medikai patvirtino: tikrai ne kraujo vėžys.
Dailininko išgirsta diagnozė – imuninės sistemos sutrikimas. Sveikata lig tol nesiskundusio vyro blužnis kažkodėl ėmė naikinti trombocitus, organizme atsakingus už kraujo krešėjimą. Pasikuitęs internete E.Markūnas sužinojo, jog tai šiuolaikinė, neseniai paplitusi liga. „Gal tai nuo chemikalų naudojimo, gal toks sunkiųjų metalų ar sintetinių dažų ilgalaikis poveikis?” – lig šiol spėlioja E.Markūnas ir jo šeima. Žinia, vitražų gamybos technologija – ne itin ekologiška. Kaip ir dailininko pamėgtiems įvairių sričių kūrybiniams eksperimentams naudotos medžiagos.
Jautėsi lyg gyvas lavonas
Atstatyti kraujo krešumui medikai E.Markūnui skyrė vaistą prednizeloną. „Leido į veną litrais, gėriau tabletes saujomis”, – vaizdingai paskirtas dozes prisiminė dailininkas. Vasaros viduryje sutiktas E.Markūnas neatrodė gerai. „Galva sukasi, negaliu dirbti, jaučiuosi lyg gyvas išpurtęs lavonas”, – prisipažino menininkas. Gydytojų priesakų nesinervinti, nesilankstyti, saugotis saulės jis tuo metu ne visiškai laikėsi. Žemaitkiemio dvaro pievoje vieną karštą liepos dieną montavo didžiulį veidrodinį kubą, atspindintį dangų. „Jeigu trūktų kraujagyslė, būtų amen”, – žinojo menininkas. „Nori, ieškok mistikos, nori – ne. Veidrodinio kubo idėja atėjo, kai jau jaučiau ligos simptomus, bet dar nežinojau diagnozės”, – dabar konstatuoja E.Markūnas.
Iš visažinio interneto menininkas sužinojo, kad vyrai, net vartodami vaistus, nuo šios ligos visiškai neišgyja. O išpjovus blužnį, 80-90 procentų garantuojamas visiškas išgijimas. „Teko ryžtis operacijai, – ko gero nemažai bemiegių naktų kainavęs apsisprendimas dabar įvilktas į paprastų žodžių rūbą. – Nelabai kas ir liko, nes prednizelonas būtų sudeginęs visus mano vidurius”.
Dabar E.Markūnas jau sveikas, puikiai jaučiasi, rengiasi personalinei parodai Paveikslų galerijoje ir laiko rankose ką tik išleistą savo vitražų albumą. Ar jis nėra kerštas ligai? „Nežinau, bet vienai menotyrininkei suabejojus, ar mano amžiuje dar ne anksti tokį rengti, tvirtai ją įtikinėjau, kad ne. Tada apie savo ligą dar nežinojau, bet, matyt, koks dešimtasis jausmas kuždėjo”, – atviravo menininkas.
Vitražas iškeliaus į Norvegiją
Į spalvotą albumą surinkti geriausi E.Markūno per 20 metų sukurti vitražai. „Visatos masteliais, 20 metų yra niekas, o žmogiškaisiais – jau atkarpėlė”, – pastebėjo menininkas. Per šią atkarpėlę kaunietis sukūrė apie 100 vitražų privatiems ir visuomeniniams interjerams. „Duos Dievas gyventi, sukursiu dar”, – itin filosofiškai dabar į ateitį žvelgia E.Markūnas.
Įamžinti labiausiai pavykusius stiklo kūrinius, paženklintus idėjiniais ir technologiniais atradimais, E.Markūnui rūpėjo ne tik dėl ribinės situacijos, į kurią praėjusią vasarą jį įmurkdė liga. Dėl savo monumentalių savybių amžini atrodantys vitražai, pasirodo, žūva, nyksta, migruoja. Mat interjerai, kuriuose jie yra įkurdinti, keičia savininkus, yra perkuriami. Vitražų autorius nelabai turi galimybių sekti ar kaip nors daryti įtaką savo kūriniams.
„Pernai sukurto mano vitražo „Trys spalvos” po rekonstrukcijos „Takiosios Neries” viešbutyje nebeliks. Bet girdėjau, kad vitražas naujiesiems viešbučio savininkams patiko ir jie svarsto galimybę jį pritaikyti kažkokiame interjere Norvegijoje”, – tai pasakojančio E.Markūno balse negirdėti nuoskaudos. Matyt, per 23 kūrybos metus jau priprasta, kad pasaulin paleistas kūrinys pradeda savarankišką gyvenimą, kuriame autorius nedalyvauja. „Viena žinau: vitražai, sukurti bažnyčioms, tikrai liks savo vietose”, – pasvarsto dailininkas.
Mūšis laimėtas be aukų
Šeši plono spalvoto stiklo vitražai pagal Šv.Jono evangeliją, kuriuos 1992-1994 m. E.Markūnas kūrė Emericho miesto Kristaus bažnyčiai Vokietijoje, tapo tarptautinės jo karjeros pradžia. Ją lydėjo potyriai, ką reiškia kurti demokratiškos visuomenės viešosioms erdvėms.
„Mano pateiktus eskizus vertino Vestfalijos žemės paminklosaugininkas, krašto vyriausiasis architektas ir evangelikų bendruomenės nariai. Visi jie turėjo vienodo svarumo balsus”, – prisiminė kaunietis. Jo sumanymą šešiuose languos pakartoti kryžiaus ir žaliuojančio Gyvybės medžio figūras vokiečiai sutiko palankiai ir suprato kaip šešias aliuzijas į Kristaus gyvenimą. Tačiau kolorito paieškos užsitęsė.
Gana ilgai dėl būsimojo vitražo spalvų trukusias diskusijas E.Markūnas taktiškai pavadino „optimalaus sprendimo paieškomis”. „Galiausiai po metų paklojau visus eskizus – rinkitės, kuris jums visiems priimtiniausias”, – pasakojo menininkas. Tuo metu diskusijos jau buvo pasiekusios ribą: dailininkas beveik buvo apsisprendęs viską mesti ir grįžti namo. Tačiau „mūšis” buvo laimėtas be aukų: vokiečiai pasirinko santūrų mėlynų ir žalių spalvų derinį, pagyvintą raudonais ir geltonais blyksniais.
Vokiečių spaudoje puikiai įvertintų vitražų autorių po kurio laiko susirado garsios Vokietijos vitražo studijos savininkas Vilhelmas Deriksas. Susitikimas buvo lemtingas – E.Markūnas pateko į šios studijos menininkų katalogus. Apčiuopiamiausias to privalumas – kaunietis vienintelis iš Rytų Europos menininkų buvo pakviestas dalyvauti pasaulinėje vitražo parodoje „Spalvota šviesa”, kurioje jo kūriniai buvo eksponuojami kartu su pačių garsiausių pasaulio stiklo menininkų iš Didžiosios Britanijos, JAV, Ispanijos, Japonijos vitražais.
Vokietija vertina E.Markūną. Jis pernai tapo vieninteliu lietuviu, dalyvavusiu įvairių vokiečių institucijų finansuotoje stipendijų programoje „Kultūriniai dešimtuko metai”, skirtoje naujų ES šalių kultūros pristatymui.
Pats sau rėmėjas
„Visada norėjau, kad mano kūrinius pamatytų kuo daugiau žmonių, todėl privatiems interjerams kurti vitražus vengdavau, dažniausiai perduodavau šiuos užsakymus kitiems”, – atviravo E.Markūnas. Kauniečio vitražų Kaune yra Jėzuitų gimnazijoje, VDU svečių namuose, Vilniaus universiteto Kauno humanitarinių mokslų fakultete, Tado Ivanausko zoologijos muziejuje.
Tūkstančius kainuojantys vitražai dabar visuomeninės paskirties pastatuose nedažnai atsiranda. Bet E.Markūnas tikina: „Užtenka ir dabar progų išreikšti save mene. Aišku, jei tik gaminčiau vitražus, gal būtų kūrybinė pauzė, bet aš juk kuriu ir kitokius menus”.
E.Markūnas greta vitražų yra išbandęs tapymą (čia jo atradimas – tapyba ant aliuminio skardos), o pastaruoju metu kuria instaliacijas. „Esu savo paties rėmėjas. Vitražai „maitina” kitų sričių kūrybinius eksperimentus. Mano moto – būti nuolatiniame ieškojime – non finito”, – po vasaros išbandymų vėl šypsosi E.Markūnas.