Laikas, praleistas namuose, toli nuo teatro ir televizijos šurmulio, išmokė aktorių atsigręžti į save
„Galima sakyti, aš tiesiog atostogavau. Taip, pavadinkime tai ilgomis kūrybinėmis atostogomis”, – šypteli aktorius Valdis Aleksaitis, paklaustas, kur buvo dingęs metus laiko.
Jo išties nebebuvo matyti nei tiesioginiame darbe – Kauno lėlių teatre, nei televizijoje, kur V.Aleksaitis vis šmėkščiodavo laidose vaikams, jo vestuose TV žaidimuose, šou.
„Turiu teisę į privatumą kaip bet kuris kitas žmogus, – paaiškina V.Aleksaitis. – Nesu Jurga Ivanauskaitė, kuri viešai kalba apie savo problemą. Nenoriu, kad apie mane sakytų: „Tai tas bičas, kuris pragulėjo patale dėl ligos”. Be to, tai būtų netiesa. Aš ne pragulėjau, o labai gerai praleidau laiką”.
Vietoje dramos – ramybė
Ką veikti, kai likimas tau padovanoja metų ilgumo „kūrybines atostogas”? Kaip atrodo tavo dienos ir savaitės, metų ir paros laikai, kai nereikia eiti į darbą, užtai atsiveria didelės erdvės mintims?
„Man tas laikas buvo puikus, – pareiškia V.Aleksaitis. – Nesimaivydamas ir nemeluodamas galiu užtikrinti – tai buvo nuostabūs metai, kuriems visiškai netinka žodis „drama”.
„Visi mes skirtingai vertiname tai, ką mums atsiunčia tas, kuris reguliuoja mūsų eismą iš aukščiau, – kalba aktorius. – Vienam tragedija pamesti penkis litus ar susirgti gripu. Kitam jokia tragedija, kai nutinka kur kas rimtesni dalykai. Tiesiog žiūri, ką turi, ir užuot priešinęsis, grąžęs rankas ar puolęs į depresiją, ramiai tai priimi”.
„Gyvenau be laikrodžio. Taip taip, visai kaip Dievas, – nusijuokia V.Aleksaitis. – Ir pastebėjau, kad laikrodis, kurio, beje, niekada pernelyg nemėgau, man visai nereikalingas dalykas. Per tuos metus įpratęs į jį nežvilgčioti, pasigendu vis rečiau ir rečiau”.
Išmoko pamilti vienatvę
„Aktoriaus darbas toks, jog tu darai viską, kad patiktum kitiems, – kalba Valdis. – Taip susiklostė, kad aš pagaliau turėjau laiko pagyventi ne kitiems, o sau. Ir tai – nuostabu”.
„Pamačiau, koks puikus dalykas gali būti vienatvė”, – pasakoja vyras, kurio žmona Daiva anksti rytais, kai visuomet, išskubėdavo į savo darbą Vilniuje, farmacijos kompanijoje, o dvi jau suaugusios dukros irgi panirę savo darbuos ir moksluose.
„Jei eini teisingu keliu, vienatvė yra nepaprastai produktyvi būsena, – aiškina V.Aleksaitis. – Tada gali tarsi iš šalies pažvelgti į viską, ką lig tol veikei. Gali pamatyti, koks didelis minčių miškas tavo galvoje”.
„Be galo gerai yra turėti laiko, kad suvoktum, jog gyvenimas visą dieną bėgant, lekiant, bandant suspėti, o vakare griūnant į lovą iš nuovargio, nėra teisingas”, – sako aktorius.
Neįsileido juodų minčių
„Gali atsikelti ketvirtą valandą ryto ir skaityti knygą. Bet prabusti gali ir pusiaudienį. Ir vėlgi skaityti. Arba praleisti skaitymą ir įsijungti savo mėgstamą muziką”, – pasakoja aktorius apie gyvenimą, kuris suteikia galimybę pačiam būti savo laiko šeimininku.
„Tu valgai, prausiesi, dirbi buities darbus, bet pagrindinis tavo darbas yra tavo mintys”, – prisimena V.Aleksaitis metus, praleistus namuose.
Paklaustas, ar tos mintys – šviesios, aktorius atsako nė akimirkai nesusimąstęs: „Būtinai”. „Jei visos mintys be prošvaisčių juodos, žmogus arba patenka į ligoninę, arba žudosi, – sako jis. – Kadangi ar ne ligoninėje ir nesisupu ant šakos, mano mintys – pozityvios”.
Surūšiavo mintis kaip knygas
„Kūrybinės atostogos, mano galva, nėra tam, kad kažką sukurtum, – kalba V.Aleksaitis, paklaustas, ar per metus, praleistus su savo mintimis, gimė kas nors konkretaus. – Tokios atostogos, man regis, tam, kad viską susidėliotum į lentynas”.
Į lentynas aktorius dėliojo ne tik drabužius ir knygas. Jis sako, kad turėjo galimybę inventorizuoti, rūšiuoti, tvarkyti visų pirma savo vidų.
„Peržiūri mintis kaip knygas, – aiškina jis. – Šitą verta pasilaikyti sau, šitą geriau kažkam padovanoti, o štai šitą geriau visai išmesti”.
Rezultatai – ne išorėje
„Per vienus ar penkerius metus kūrybinių atostogų nesukurti nieko konkretaus yra visiškai įmanoma, – įsitikinęs V.Aleksaitis. – Mat tuo metu, kai tu tarsi nepagamini jokio kūrybinio produkto, kurį būtų galima „pačiupinėti” ar padėti kam nors ant stalo, gali būti nuveikęs labai daug. Sau, o kartu ir kūrybai”.
„Juk būna taip, – aiškina V.Aleksaitis, – kad, sakykime, fotografas per kūrybines atostogas nufotografuoja šimtus kadrų, O „auksinis kadras”, pasirodo, buvo tas, kai jis pirmą dieną po atostogų išėjo į darbą ir visai atsitiktinai spragtelėjo gatvėje fotoaparatu”.
„Tai todėl, kad jis buvo tam pasirengęs. Jam, savo „auksiniam kadrui”. Subrandinęs jį savyje”, – aiškina aktorius.
„Aš negalėčiau dabar padėti ant stalo kažkokį savo sukurtą daiktą. Kažką tikro, konkretaus, apčiuopiamo, ką per tuos metus „pagaminau”, – kalba V.Aleksaitis. – Tačiau per tą netrumpą laiką labai stipriai pasikeitė mano nuostatos apie tai, ko aš „niekada nedarysiu”.
Džiaugiasi vaidinsiąs klouną
Aktorius prisipažįsta nenorintis kalbėti apie savo planus. Jie, sako V.Aleksaitis, yra kaip vaikas, kurį reikia mylėti giliai savy, o ne visiems pasakoti, kaip tu myli.
„Galėčiau, kaip daugelis, pradėti skiesti: „Va mes čia su olandais ar amerikiečiais tokį dalyką rengiamės daryti…”, bet nenoriu, – nusišypso aktorius. – Nes dažniausiai iš tų išreklamuotų „darymų” nieko gero taip ir neišeina”.
„Galiu kalbėti tik apie tai, kas tikrai bus, – sako jis. – Aš žinau, kad bus vasara ir išvažiuosiu į kaimą… Žinau, kad bus Naujieji metai ir Kalėdos, o mums, Kauno lėlių teatro aktoriams, tai yra tikra rugiapjūtė”.
„Kalėdiniame spektaklyje aš vaidinsiu, nepabijokime to žodžio, klouną”, – pasakoja V.Aleksaitis.
„Kad vaidinsiu klouną, nors man jau greitai penkiasdešimt, yra labai puiku, – juokiasi jis. – Klounas – tai ne gaidys ar ožys. Įsivaizduokite, kaip būtų baisu po mirties nuėjus pas Dievą prisipažinti: vaidindamas buvau ožys ir gaidys. Bet gal Dievas nuramintų: tai dar džiaukis, kad ne krūmas ir ne vamzdis!”
Santykiai su televizija atvėso
Per ilgąsias savo atostogas V.Aleksaitis labai mažai laiko praleisdavo prie televizoriaus. „Išmokau vis mažiau jį žiūrėti”, – sako aktorius, per penkiolika metų televizijoje įgyvendinęs nemažai įvairių projektų. Juos V.Aleksaitis vadina „išgyvenimo projektais”.
„Savo darbą televizijoje visuomet pateisinau tik tuomet, kai kažką dariau vaikams, – kalba jis. – Visa kita – įvairūs komerciniai projektai, TV žaidimai, šou – buvo tiesiog darbas pragyvenimui. Papildomos pajamos, kurių reikia dirbant teatre”.
„Dabar aš jau labai svarstau, verta ar nelabai man imtis vieno ar kito TV projekto. Ir dažniausiai atsakau: „Gal kitą kartą”, – pasakoja aktorius.
„Per tuos metus, turėdamas daug laiko apmąstyti, ką darau ir ko išties noriu iš gyvenimo, supratau, tarp kiek nereikalingų, nesvarbių, nebūtinų dalykų aš blaškiausi”, – pasakoja Valdis.
Laiko duota nedaug
Aktorius sako, kad nesugeba suprasti žmonių, kurie gali valandą ar dvi prasėdėti prie TV ekrano žiūrėdami realybės šou ar į bikinius dėvinčias merginas, raginančias iš raidžių sudėlioti žodį.
„Kiek žmonės turi laiko… – stebisi V.Aleksaitis. – Valandą žiopsoti į televizorių ir spėlioti, kaip iš šešių raidžių sudėti vieną žodį… Ne, šito aš niekaip nesuprantu”.
„Pasėdėk, po velnių, ir pažiūrėk į vieną tašką! Pakvėpuok! Išeik pasivaikščioti. Paskambink draugui, susitikite ir kartu patylėkite, jei nesinori kalbėtis. Atsiversk savo nuotraukų albumą. Atsiversk seną, jau ne kartą skaitytą knygą. Arba – naują knygą ir perskaityk kokį puslapį. Štai ką, mano manymu, geriau nuveik, užuot spoksojęs televizijos laidas, nieko gero negalinčias tau pasakyti”, – kalba V.Aleksaitis.
Per metus, leidusius išrūšiuoti mintis, aktorius suvokė, koks vis dėlto trumpas laikas, skirtas mums šioje Žemėje.
„Manau, kad jį, tą savo laiką, turime labai branginti, – šiandien sako jis. – Aš supratau, kad negalima nuo gyvenimo stalo kaip kokiems išbadėjusiems griebti kas papuola, kokią nors sužiedėjusią kriaukšlę, kai ant to stalo yra tiek pyragų”.
Tikras aktorius nevaidina
„Gyventi reikia taip, kad lengvai numirtum, – nusijuokia Valdis. – Darbas turi būti mylimas, kad nesikankintum, jog tau už jį per mažai moka. Kai myli, tai visai nesvarbu”.
„Manot, aš nemėgstu pinigų? – teatrališkai paklausia jis. – Aišku, kad mėgstu. Pinigai yra kaifas, pinigai yra laisvė! Bet nemoka, na, nemoka man tiek, kad galėčiau laisvai gyventi iš savo uždirbtų pinigų. Ir vis tiek aš myliu savo darbą”.
Paklaustas, ką jam reiškia būti aktorium, V.Aleksaitis atsako: „Tiesiog gyventi”. „Negalima sakyti, kad aš aktorius, nes vaidinu, – kalba jis. – Tikras aktorius ne vaidina – jis gyvena scenoje. Jei tik vaidina, tai toks ten ir aktorius”.
Reikia išnaudoti dovanas
Valdis įsitikinęs, kad spektakliai vaikams yra ypatingi. Tai, pasak jo, didžiulė atsakomybė.
„Atrodytų, kad jei jau vaikas, tai jis „suvalgys” bet ką, tačiau iš tikrųjų yra visai ne taip, – kalba aktorius. – Vaikas nepasiskųs ir neparašys kritinės recenzijos, kad tai, ką jis matė, buvo šlamštas. Jis paprasčiausiai daugiau nebenorės eiti į teatrą. Ir tada jis sės prie kompiuterinių žaidimų. O kaltas būsi tu, kūrėjas”.
Per ilgas savo atostogas V.Aleksaitis sakosi labai aiškiai suvokęs, kad tikroji pareiga yra išnaudoti tai, kas duota Dievo.
„Kiekvienas mūsų esame kažkuo apdovanoti. Vieniems duotos stiprios rankos, ir tada galima kasti griovius, kitiems duoti kitokie gebėjimai. Mes turime daryti tai, kam esame čia pašaukti. Visa kita – nebe tavo reikalas”, – kalba aktorius.